Skambinkite: 8 679 24 419
Rašykite: info@skm.lt

Kaip įveikti jaudulį ir baimes?

2013 03 12 Rinalda Germanienė, psichologė-psichoterapeutė


Nuotr. autorius: Dmitrijus Radlinskas

Kokius pratimus vaikas gali atlikti prieš rungtynes, kad sumažintų stresą ir jaudulį? Iš tiesų kiekvienas vaikas yra individualus, skiriasi nuo kitų savo savybėmis bei psichiniais procesais.

Todėl ir universalaus būdo, „patarimo“, kaip sumažinti stresą ir jaudulį prieš rungtynes nėra. Kad būtų pasiektas geresnis sportinis pasirodymas ir vaikas maksimaliai realizuotų save aišktelėje, reikia treniruoti ne tik raumenis, bet ir psichiką.

Susikaupimo svarba. Galima būtų pradėti nuo dėmesio koncentracijos lavinimo. Jei vaikas išmoks susikaupti, tai padės įveikti ir jaudulį bei kitus nereikalingus dirgiklius prieš rungtynes. Reikia treniruoti savo sugebėjimą susikaupti. Pavyzdžiui, užsimerkti ir įsivaizduoti krepšinio kamuolį, susikoncentruoti mintyse tik į jį, jokie pašaliniai veiksniai, neturėtų išmušti iš proceso: durų varstymas, kieno nors vaikščiojimas ir t.t. Tai būtina daryti kasdien po keletą minučių 5-10 kartų per dieną.

Kvėpavimas. Dėmesio koncentracijos pratimus būtų galima daryti ir prieš ir po treniruotės bei prieš varžybas. Visi atsisėda ar atsigula salėje ir kokias penkias minutes turi galvoti tik apie savo kvėpavimą. Žmogaus kvėpavimas yra galinga jėga, kuri gali padėti nusiraminti ir susikaupti. Prieš varžybas persirengimo kambaryje galima rasti laiko ir vietos pabūti ramiai, susikoncentravus tik į kvėpavimą.

Pratimų tempas. Jauduliui sumažinti taip pat padėtų savo emocinių būsenų reguliavimas specialiais judesiais. Prieš varžybas vaikas išgyvena įvairias emocijas, kurios padidina arba sumažina bendro judėjimo aktyvumą. Jis dėl jaudulio tarsi „iškrenta iš ritmo“. Tokiu atveju, jei vaikas jaučia, jog prieš varžybas tapo aktyvesnis nei įprastai, tai apšilimo pratimus reikėtų tokiu atveju sąmoningai daryti lėtesniu tempu, susikoncentravus tik į tai, ką darai (raumenų tempimas ir kt.). Ir atvikščiai, jei vaikas prieš varžybas jaučiasi vangus – apšilimą daryti greičiau, aktyviau, susikoncentravus tik į daromus pratimus.

Muzikos terapija. Jaudulį galima reguliuoti klausant muzikos. Prieš varžybas svarbu mokėti pasirinkti į ką žiūrėti, ko klausyti, norint nuraminti protą. Emocijos yra užkrečiamos, tad jeigu komandos draugas stipriai perteikia savo susijaudinimą prieš varžybas, nuolat apie tai kalbėdamas, tuo užsikrečia visa komanda. Juk taip pat užsikrečiame ir teigiamomis emocijomis, kurios būtinos nusiraminimui, pasitikėjimui savimi sustiprinti, komandos dvasiai atgaivinti ir  palaikyti.

Nusišypsok! Puikiai padeda ir šypsena komandos draugui. Prieš varžybas vaikas neturėtų būti piktas. Svarbu gerai nusiteikti. Sportinis pyktis ir pyktis – du skirtingi dalykai. Sportinis pyktis = įkvėpimas + agresyvumas, sukoncentruotas į sunkios užduoties įveikimą. Tokie jausmai padeda mobilizuoti visas organizmo jėgas – fizines ir psichologines – ir įveikti visas kliūtis, iškylančias stresinėse situacijose.

Žodžio galia. Vaikas turėtų pailsėti. Reikia pastangų neeikvoti energijos tuščiai. Svarbiausios – nervinės kliūtys. Pavyzdžiui, vaikas, kuris, likus iki varžybų dviem trim dienom, nenustoja apie jas galvojęs, „degina“ pats save. Tėveliai turėtų neaiškinti vaikui, kaip jam reikėtų sužaisti ir pan. Nusiraminti padeda savitaigos teiginiai.

Bet kuri savitaigos formulė turi būti trumpa, tiesioginė, trumpai ir aiškiai nusakanti dalyko esmę, aiškiai formuluojant mintis („Aš puikiai jaučiuosi...“, „Aš pasirengęs nugalėti...“, „Aš nugalėsiu...“, „Esu kupinas energijos..“). Jeigu tvirtinime gausu žodžių ar išvedžiojimų, jo emocinė galia menkėja. Taigi savitaigos formulės turi būti nuosekliai trumpinamos iki komandos. Bet kuri savitaigos formulė turi būti teigiama.

Negalima vartoti formulių su neiginiais („Nežinau, ar pasiseks...“, „Nesu tikras...“, „Nemanau, kad esu stipresnis...“, „Neturiu didelio patyrimo...“, „Man visada nesiseka...“, „Kaip visada vėl kas nors atsitiks...“ ir pan.). Reikia apsibrėžti ko nori, o ne ko nenori. Kiekvieną frazę sau kartoti kelis kartus įtaigiu balsu ir tikėti tuo, ką sakai („Aš gerai pasirengęs..“, „Aš ramus...“, „Aš susikaupęs...“, „Aš įveiksiu...“ ir pan.).

Darbas su savimi yra vienas iš sunkiausių darbų, tačiau duodantis didžiausią atlygį. Linkiu visiems nuoseklaus darbo, treniruojant dėmesio koncentraciją.

Rinalda Germanienė, psichologė-psichoterapeutė

Naujienų sąrašas