Klarnetas, dalgis, pokeris ir kitos istorijos

2012 11 29 Ieva Dirmaitė, SKM.lt
SKM treneris R. Kasparavičius jau nuo vaikystės žinojo gyvenimą susiesiąs tik su krepšiniu.
Nuotr. autorius: R. Dačkaus

„Treneri! Mokytojau! Auklėtojau! Rokai! Tėti!“,- tokiais kreipiniais mažieji SKM auklėtiniai neretai pavadina nuoširdųjį SKM trenerį Roką Kasparavičių.

Krepšinis, anot Roko, yra jo laisvalaikis. „Mėgstu mokyti krepšinio, mėgstu krepšinį žaisti, mėgstu krepšinį žiūrėti, mėgstu apie krepšinį skaityti...“,- vardija tikras krepšinio fanas.

Šią savaitę ant lėkštutės pateikiame 10 įdomiausių faktų apie SKM darbštuolį - Roką Kasparavičių:

1. R. Skaisgirys. SKM treneris R. Kasparavičius gimė nedideliame Šakių mieste, vos per 50 kilometrų į šiaurę nutolusiame nuo Marijampolės.

Pasak trenerio, smagiausias mažo miestelio bruožas yra tas, kad visi vieni kitus pažįsta – jei vardų ir nežino, tai bent iš veido atpažįsta.

„Šakiai – mažas miestelis, bet, pavadinkime, šeimyniškas. Visi čia kaip viena didelė šeima. Žinoma, būna visko, kaip ir šeimoje, čia pasipyksti, čia vėl draugiškai gyveni, bet visada drąsiai net ir naktį gali vaikščioti Šakių gatvėmis“,- su šypsena veide sako R. Kasparavičius.

Sutapimas ar ne, tačiau žinomas lietuvių prodiuseris Rolandas Skaisgirys kilęs nuo to paties krašto kaip ir SKM treneris, tačiau Rokas linkęs užprotestuoti šį teiginį. „Rolandas Skaisgirys yra ne visai iš Šakių. Jis labiau, kaip aš vadinu, yra nuo Šakių ženklo, nes jo gimtinė yra per kilometrą nuo pačių Šakių nutolusi. Tačiau, nors asmeniškai jo nepažįstu, bet iš tėčio pasakojimų žinau, kad Rolandas ir krepšinį jaunystėje žaidęs. O dabar visada per didžiąsias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, nuėjęs į bažnyčią su tėvais, visada matau ir jį“,- miestelio įdomybėmis dalinasi treneris.

2. Klarnetas. Roko šeima labai muzikali – tėtis, seserys, todėl ir Roko neaplenkė muzika. „Kai buvau pirmoje ar antroje klasėje, tėvai paklausė, ar noriu groti klarnetu. O iš kur tas pirmokas gali žinoti, kas tas klarnetas? Man tikriausiai tuo metu pasirodė, kad visai gražiai skamba tas klarnetas ir pradėjau lankyti jo pamokas. Grojau dvejus ar trejus metus. Tuomet numirė mano mokytojas ir klarneto specialistų nebebuvo daugiau“,- muziko kelio pirmuosius žingsnius pasakoja treneris.

Nenorėjęs pasirinkti kitų pučiamųjų, Rokas pasirinko fortepijono pamokas. „Penkerius metus mokiausi groti fortepijonu, bet buvo labai sunku muzikos mokyklą derinti su krešinio treniruotėmis. Tuo metu, kai man buvo trylika ar keturiolika metų, mano tėvai man leido gana savarankiškai rinktis ir priimti sprendimus, tai likus metams iki muzikos mokyklos diplomo gavimo, aš ją vis dėlto mečiau ir pasirinkau krepšinį“,- vieną svarbiausių paauglystės sprendimų mena R. Kasparavičius.

3. Mylios. Pasirodo, SKM treneris moka būti ir spontanišku! Praėjusią vasarą Rokas su ilgamete savo drauge Neringa bei keleto bičiulių būriu, turėdami tik techniškai tvarkingą automobilį ir preliminarų planą, leidosi į kelionę po Europą, kurios metu aplankė dešimties senojo žemyno šalių gražiausius miestus ir sukorė beveik 10 tūkstančių kilometrų.

„Sugalvojome su draugais, kad reikia keliauti aplink Europą, dar nuo studijų laikų užsiliko šis planas. Turėjome tik galutinį tašką, daiktų, bet nieko konkretaus, tačiau sėdome ir išvažiavome“,- entuziastingai pasakoja krepšinio specialistas.

   

SKM treneris prisimena, kad kelionė nepraėjo be nuotykių. Mat išvažiuojant Rokas apsirgo ir teko gerti vaistų. Nuo vienų vaistų pasireiškė šalutinis poveikis... Rokas nebejuto skonio.

„Nesvarbu, ką bevalgyčiau ar ką begerčiau, visiškai nejaučiau skonio. Saldaus nuo sūraus neskyriau. Kai prie Atlanto vandenyno prisipirkome jūros gėrybių, tai visi nuo tų paragavimų žagsėjo, o aš vienas kaip čipsus valgiau jas“,- juokiasi Rokas, prisiminęs, kaip vienu ypu suvalgė midijų stiklainį.

„Gamta labiausiai išsiskyrė ir patiko Šveicarija, be kalbų. Tačiau mes labiau orientavomės į didžiuosius šalių miestus, tai didelį įspūdį paliko Barselona, Paryžius šiek tiek nuvylė, Amsterdamas labai gražus miestas“,- mintimis apie žygį po Europą dalinasi keliautojas.

4. Lošėjas. SKM treneris Rokas Kasparavičius turi ir lošėjo gyslelę, azartas jam nesvetimas. Mat treneris laisvalaikiu mėgsta pažaisti pokerį. „Dabar, kai didžiąją savo laiko dalį skiriu krepšiniui, tai pokeris liko tik laisvalaikio pramoga“,- sako vis dėlto nė karto kazino nesilankęs Rokas. 

„Daugelis žmonių nesupranta sportinės pokerio, kaip žaidimo, esmės. Jis yra loginis žaidimas, tad, norėdamas laimėti, turi gerokai pasukti galvą“,- profesionalo patirtimi apie šį žaidimą dalinasi žaidėjas.

Roko teigimu, jis nė karto nėra žaidęs ruletės ir daręs piniginio statymo, pasirinkus spalvą. Pirmoji pažintis su pokeriu prasidėjusi dar studijų laikais, draugų kompanijoje. Tarp draugų, pasak R. Kasparavičiaus, buvo ir tokių, kurie ėmė profesionaliai žaisti šį žaidimą ir rimtai žiūrėti į jį, tarsi į darbą.

„Visada turėjau užsispyrimą – jei jau kažko imuosi, tai ne paviršutiniškai, o gilinuosi į tą dalyką, stengiuosi sukaupti kuo daugiau žinių. Lygiai tas pats buvo ir su pokeriu – ėmiau gilintis, mokytis strategijos bei taktikos“,- dar vieną savo būdo savybę įvardija loginių žaidimų šalininkas.

5. Dalgis. Kai treneriui buvo penkiolika metų, jo tėvai nusipirko namą, o, kaip žinia, aplink namą kartas nuo karto reikia ir žolę nupjauti, ypač vasarą. „Buvau paliktas vienas ir buvo labai didelė žolė, kurios žoliapjovė jau neįveikia, tad teko į rankas paimti dalgį. Nors mano miestas ir nedidelis, dauguma gyventojų – ūkininkai, bet rankose nebuvau nė karto laikęs dalgio. Iš pradžių lyg ir pavyko, bet pasirodė, kad atšipo tas dalgis. Ką gi, reikia pagaląsti. Tai ir galandau pirmą kartą“,- rodo piršte beveik 2 centimetrų ilgio randą.

„Truputį buvau nusirėžęs. Ranką, žinoma, sutvarstė ir su ja aš dvi savaites nieko negalėjau daryti. Kadangi tėtis muzikantas, gitarų visada namie buvo, tai nusprendžiau imti brazdinti gitara – su viena ranka akordus mokiausi, su nykščiu braukdavau stygas“,- pasakoja  R. Kasparavičius, per dvi savaites su gitara išmokęs groti „Jūreivio dainą“, kurią nuolat grodavo per giminės susitikimus bei didžiąsias šventes.

DPP 0005

6. Pradžiamokslis. Roko krepšinio pradžiamokslis prasidėjo palyginus anksti. Pirmoji pažintis su krepšiniu prasidėjo, kai SKM treneriui tebuvo ketveri.

„Tėtis žaidė. Turėjo tris brolius, iš jų du taip pat kaip mano tėtis labai mėgo krepšinį žaisti. Kiek atsimenu, nuo pat vaikystės, trejų ar ketverių metų jau gyvenau salėje – tėtis eidavo į varžybas, ir visada su mama ar su sese ir aš kartu. Vyresnės seserys irgi eidavo į varžybas, vaikinų pažiūrėti, tai ir mane nusivesdavo kartais. O jau rimčiau treniruotes pradėjau lankyti pirmoje klasėje“,- pirmuosius įspūdžius iš pažinties su krepšiniu pasakoja R. Kasparavičius.

Žiemą, kai nebūdavo kur žaisti krepšinio, sako Rokas, tai mėtydavau teniso kamuoliuką į kibirą.

   
„Jei vieni vaikystėje svajojo tapti policininkais, kiti – ugniagesiais, tai aš visada norėjau tapti krepšininku“,- vaikystės svajone dalinasi treneris. 
 
Atvykęs į Vilnių, Rokas baigė ne vienus krepšinio trenerių ikimokyklinio bei pradinio mokymo amžiaus kursus. Pasak R. Kasparavičiaus, krepšinis ir darbas SKM  jam yra gyvenimo būdas, per dieną užtrunkantis apie 16 valandų.

7. Inžinierius. Treneris  Rokas Kasparavičius, baigęs mokyklą, krepšinį neilgam atidėjo į šalį ir pasuko inžinieriaus keliu. Į Vilnių Rokas jau atvyko studijuoti  Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) – statinių konstrukcijos ir projektavimo.

Rimtai skambanti specialybė paskutiniame kurse, tuomet būsimam VGTU absolventui Rokui, iškėlė vieną svarbiausių studentiškų klausimų – bakalauro baigiamasis darbas turėjo būti projektas. Kaip manote, ir ką gi SKM treneris suprojektavo?

„Projektavau vandentiekio bokštą. Bakalaurą gavau“,- šypsosi dabar jau statybos inžinieriaus bakalauro diplomą įgijęs R. Kasparavičius.

   

8. Vienintelis. „Kieme turėjau pravardę – „Vienintelis“. Ši pravardė atsirado ne gerąja, o labiau pašiepiančia prasme,- atvirauja treneris. – Kadangi visi kiemo draugai už mane buvo 5-7 metais vyresni, o aš vienas toks pyplys visad vaikščiodavau, trindavausi prie tų vyresnių, vėliau jau kartu žaisdavome ir tą patį krepšinį, ir futbolą... Ir taip jau gavosi, kad aš - tas vienintelis - pradinėse klasėse dažniausiai ką bežaisčiau, atsidurdavau tarp lyderių.“ 

9. Sąsiuviniai. Anot R. Kasparavičiaus, mokykloje jis buvo labai aktyvus ir judrus vaikas. „Klasėje, būdavo, iš 30 vaikų kokie 2 ar 3 vaikai turėdavo drausmės sąsiuvinį, kuriame po pamokos mokytoja rašydavo pažymį už elgesį. Tai iki 7 klasės aš irgi buvau vienas iš tų kelių vaikų, kurie visgi turėjo tą drausmės sąsiuvinį“,- prisipažįsta treneris. 

Paskui šiuos dalykus, pasak Roko, išaugo ir tada jau visas jėgas atidavė krepšiniui.

Rokas vaikystėje turėjo ir kitą sąsiuvinį, teikiantį žymiai daugiau džiaugsmo. „Būdamas septynerių ar aštuonerių metų, aš jau žinojau visų Lietuvos krepšininkų vardus ir pavardes. Turėjau krepšininkų sąsiuvinį, kuriame surašydavau visus komandos žaidėjus, o po to kiekvienu iš jų aš pats ir būdavau. Įsivaizduodavau esąs kažkuris iš sąraše esančių krepšininkų ir kad metu taškus. Tada juos įrašydavau tame sąsiuvinyje“,- pirmuosius savamokslio protokolų rašymo mokymosi žingsnius prisimena „SKM-04 Lazdynai“ komandos strategas.

10. Dažytojas ir... R. Kasparavičius ir pats neapleido krepšinio aikštelės ir vis dar patampo varžovams nervus. Mat SKM treneris jau šešti metai žaidžia Vilniaus krepšinio mėgėjų lygos komandoje BC „Sadolin“. Šią komandą, dar būdami pirmo kurso studentais, įkūrė Rokas su bičiuliu. Oficialiu komandos rėmėju tapus dažų įmonei „Sadolin“, komanda gavo ir rėmėjo pavadinimą.

„Mano indėlis čia – 10 procentų, o draugo – 90 procentų. Jis apsiėmė tvarkyti visus organizacinius darbus, o aš – tik kas susiję su krepšiniu“,- kuklinasi vienas komandos BC „Sadolin“ pradininkų.

Taip pat R. Kasparavičiaus pavardė įrašyta ir į kitos krepšinio mėgėjų komandos – BC „Orakulas“ – gretas. Ir čia Rokas kartas nuo karto pademonstruoja savo liūto charakterį aikštelėje.

Paklaustas, kaip visur suspėja ir iš kur semiasi jėgų, Rokas sako, kad nėra lengva, bet kol kas suspėja. O jėgos kartais pasibaigia, bet jas geriausiai grąžina poilsis.

   

„Pralaimėjimai ir nesėkmės vienus nuvilia ir palaužia, o man atvirkščiai – kai sekasi, tai lyg ir atsipalaiduoji truputį, o tada, žinoma, seka tie pralaimėjimai ar nesėkmės. Bet tada kaip tik labiau susikaupi, vėl noro ir jėgų atsiranda reabilituotis prieš save pirmiausia“,- apie asmeninę motyvaciją krepšinyje prasitaria R. Kasparavičius.

DPP 0003

Naujienų sąrašas