Skambinkite: 8 679 24 419
Rašykite: info@skm.lt

SKM darželinukų treneris V. Dobrovolskis: „Matyt, negaliu pakęsti monotonijos“

2014 02 19 Ieva Dirmaitė, SKM.lt
V. Dobrovolskis ne tik moko SKM darželinukus krepšinio subtilybių, bet ir dirba M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Nuotr. autorius: R. Dačkaus

Mokytojas, krepšinio treneris, tėtis, draugas, žaidėjas – tai tik nedidelė dalis socialinių vaidmenų, kuriuos gyvenime tenka ar teko prisiimti Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) darželinukų treneriui Viktorui Dobrovolskiui. Apie kasdienybę šįkart kalbamės su iš pažiūros ramiu, bet iš tiesų vietoje negalinčiu nustigti SKM treneriu.

1. Žemaitis. Viktoro istorija prasidėjo prieš 32 metus kalvotoje Žemaitijoje, tiksliau jos sostinėje – Telšiuose. Pasak trenerio, Telšiuose liko brangiausi jam žmonės – mama ir du vaikai, kuriuos V. Dobrovolskis meiliai vadina mažyliais.

„Žinoma, gyvas prisiminimas ir apie pirmąją sporto salę, kurioje pradėjau mokytis krepšinio. Sugrįžęs į gimtinę stengiuosi kuo dažniau užsukti ir aplankyti savo buvusį trenerį“, - sako į gimtinę bent dukart per mėnesį grįžtantis telšiškis.

Prabilus apie Žemaitijos išskirtinumą lyginant su kitais Lietuvos regionais, SKM treneris nė nemirktelėjęs išsako savo nuomonę: „Visų pirma išsiskiria tarme. Taip pat, kaip daugelis sako, Žemaitija yra ne lietuviai, nors aš jaučiuosi esąs lietuvis“. Tuo tarpu Telšiai, anot Viktoro, jam yra neatsiejami nuo miesto vidury tyvuliuojančio Masčio ežero, prie kurio praleista ne viena vasaros popietė.


Tačiau krepšinio treneris prisipažįsta, kad negali gyventi be veiklos, todėl laikas tarsi sustoja grįžus namo: „Kadangi vasarą turime atostogas, tai, pamenu, vienas vasaros mėnuo, praleistas Telšiuose, man net prailgo, pritrūkau veiksmo“. Matyt, dėl to jau trejus metus Viktoras gyvena Vilniuje.


2. Sūnus. „Mano vaikystė buvo gera. Ko gero, kaip ir visų vaikų. Geriausiai iš tų laikų prisimenu, kad labai nemėgdavau, kai mano vyresnė sesė nuolat mane auklėdavo... Kai išvažiavo studijuoti, galėjau atsikvėpti lengviau“,- prisimena vaikystės akimirkas V. Dobrovolskis.

 

Kiek patylėjęs, apsisprendžia ir atvirauja: „Prisipažinsiu. Buvau išdaužęs mokyklos sporto salės langus. Ne aš pradėjau, aš tik padėjau. Bet o kam nepasitaiko? (juokiasi)“.

 

Tačiau tai buvo viena iš pamokų gyvenime, kaip negalima elgtis. Mat apie savo padaužišką saviveiklą reikėjo papasakoti tėvams. Draugas tai padarė pirmas ir jo tėvai, prisimena SKM treneris, ėmė garsiai kvatotis.

 

„Tuo metu pagalvojau, kokie geri draugo tėvai. O aš taip paprastai neišsisuksiu, klius. Ką gi, pirmiau pasisakiau savo tėčiui, nes geriau sutarėme. Tėtis greitai suorganizavo naujus blokelius pakeisti sudaužytiems, bet mama irgi visgi sužinojo. Tai gavau lupti“,- dar ir šiandien kuo puikiausiai šią savo vaikišką išdaigą prisimena Viktoras, nors čia pat pridūria, kad ligi šiol nežino, kas tuomet šovė į galvą, kad taip negražiai pasielgė.

 

3. Šokėjas. Kas čia žino, galbūt Lietuva neteko šokių talento. Mat pradinėse klasėse SKM darželinukų treneris ant parketo lakstė ne su krepšinio kamuoliu, bet šokdamas.

 

„Pradinėse klasėse mokytojai be mano pasirinkimo vertė lankyti tautinius šokius. Tekdavo su programa ir pasirodymais ir po Lietuvą keliauti, nors dažniausiai šokdavome poromis per vasaros šventes. Pamenu, aprengdavo raudonai, o man baisiausia būdavo avėti raudonas basutes, o dar ir baltos iki kelių kojinės... Ir taip turi žygiuot į mokyklą“,- šokėjo patirtimi dalinasi krepšinio specialistas.


[foto_2]
Krepšinis V.Dobrovolskiui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
 

V. Dobrovolskis vaikystėje save išbandė ir kitose sporto šakose: orientacinės lenktynės buvo įdomios lygiai dviem treniruotėms ir to pakako priimti sprendimą, tuomet sekęs stalo tenisas berniuką sudomino, bet vis vien krepšinis jį be didesnės konkurencijos išstūmė iš būrelių sąrašo.

 

4. Krepšininkas. Krepšinis tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, žaidimu, kurio paslaptis norėjosi įminti greičiau ir tapti geru žaidėju.

„Krepšinio kamuolys mano rankose būdavo ir salėje treniruočių metu, ir lauke, treniruotėms pasibaigus. Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje nueidavome su draugais į diskotekas, bet vis vien krepšinis buvo užvaldęs visas mintis“,- šypsosi Viktoras.

 

Rimtai krepšinio treniruotėse prakaitą SKM mažylių treneris sakosi lieti pradėjęs gana vėlai – dešimtoje klasėje, tačiau greitai prisitaikė prie bendro grupės lygio: „Labai stengiausi, kiekvieną dieną žaidžiau krepšinį“.

 

5. Studentas. Atėjo laikas užverti mokyklos duris ir pasirinkti kelią. V. Dobrovolskis pasirinko Klaipėdą. Klaipėdos universitetas (KU), SKM trenerio teigimu, buvo pasirinktas iš dalies dėl to, kad buvo arčiau namų, bet taip pat sprendimą nulėmė ir pasirinkta specialybė – čia Viktoras studijavo kūno kultūros ir sporto pedagogiką.

 

„Specialybę rinkausi, nes keista, bet norėjau mokyti vaikus. Be to, laukė sunkūs stojamieji egzaminai, kuriems reikėjo smarkiai fiziškai ruoštis. Dar negalėjau ir vis dar negaliu savęs įsivaizduoti dirbant visą dieną prie kompiuterio, sėdint. Matyt, negaliu pakęsti monotonijos“,- sprendimo motyvus vardija SKM mažiausiųjų krepšininkų treneris.

 

Universitetas paliko savo žymę Viktoro prisiminimuose – mat geriausiai iš studijų laikų buvęs KU studentas prisimena dėstytoją, profesorę Eugeniją Adaškevičienę.

 

„Aš ją atsimenu kaip teisingą žmogų. Jai buvo nesvarbu, ar esi pasaulinio lygio sportininkas, ar tu esi paprastas kaimietis iš Telšių kaip aš. Turėjome vieną kultūristą, kuriam per jos egzaminą turėjo būti labai svarbios varžybos, o profesorė liepė jam pasirinkti – arba važiuoti į varžybas ir gauti skolą, arba likti egzamino laikyti. Tai jis neišvažiavo“, - epizodu iš studijų KU dalinasi V. Dobrovolskis.

 

6. Emigrantas. Dar studijuodamas ketvirtame kurse KU, Viktoras apsisprendė išvykti iš Lietuvos. Tad pakėlė sparnus į Jungtinę Karalystę, kurioje praleido aštuonerius metus. Kelionės tikslas – darbas.

 

„Iš pradžių išvykau tik keliems mėnesiams užsidirbti reikiamą sumą automobiliui, tačiau nebegrįžau. Mokslus visgi pabaigiau, egzaminus išsilaikiau, diplomą gavau. Labai džiaugiuosi, kad studijas baigiau, nes nežinau, ką būtų reikėję daryti toliau gyvenime. Priežastis, kodėl likau taip ilgai užsienyje, buvo šeima: žmona bei ten susilaukėme abiejų vaikų“, - apie gyvenimą svetur pasakoja emigranto duonos paragavęs SKM treneris.


Į Lietuvą iš Eastbourne‘o pietinėje Anglijos dalyje SKM treneris grįždavo tik kartą per metus, vasarą vienam mėnesiui – aplankyti mamos. „Lietuvos ilgėjausi be galo!

Kad ir kaip gerai gali kalbėti angliškai, bet niekada nebūsi vienas jų… (britų – red. past.) Ir jie tai jaučia. Gali prisitaikyti prie vietos, tradicijų, kalbos, bet vis vien liksi kitoks”, - atvirauja V. Dobrovolskis.

 

7. Mokytojas. Viena iš priežasčių, lėmusi grįžimą į Lietuvą, buvo pasiūlymas išpildyti savo norą mokyti vaikus. Kitaip tariant, Viktoras sulaukė pasiūlymo prisijungti prie Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokytojų kolektyvo.

  [foto_3]
V.Dobrovolskis dirba kūno kultūros mokytoju M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Iš pradžių galvojau, kad tikrai vėl grįšiu į Angliją, bet tas pasiūlymas kelias dienas nedavė ramybės, vis prisimindavau, pagalvodavau. Nusprendžiau nuvažiuoti ir pasikalbėti su direktoriumi – nuostabus žmogus. Ir ką gi, pasirašiau dokumentus“, - pasakoja menų mokykloje kūno kultūros mokytoju dirbantis V. Dobrovolskis.

SKM darželinukų trenerio teigimu, iš pradžių ši vieta buvo laikina, kol grįš senasis mokytojas, tad Viktoras surizikavo: „Po trijų mėnesių likau dirbti toliau. Rizika pasiteisino (šypteli)“.

 

8. Tėtis. Nors V. Dobrovolskio santuoka nesusiklostė, tačiau su žmona dabar, pasak Viktoro, puikiai sutaria, ne piktuoju juk pasuko į skirtingas puses. Viktoras – dviejų vaikų, o tiksliau dviejų sūnų – neidentiškų dvynukų – tėtis.

[foto_4]
Du neidentiški dyvnukai yra V. Dobrovolskio sūnūs.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

„Auginame drauge vaikus. Maniau, kad bus sunkiau, tačiau džiaugiuosi, kad sutariame dėl vaikų auginimo bei jų ateities“, - tvirtina SKM treneris.

 

Penkiamečių sūnų gimtadienio datą pareigingas tėtis išpyškina nė nemirktelėjęs: „Rugpjūčio 8-oji!. Pasak SKM trenerio, abu sūnūs kol kas geriau moka anglų kalbą nei lietuvių, kartais kliūna kelios britiškos priebalsės ir girdėti britiško akcento maniera, tačiau vaikams kasdien vis geriau sekasi kalbėti lietuviškai – matyt, ir gimtosios sienos prisideda.

 

9.  Žaidėjas. Krepšinio treneris jaunystėje turėjo savo krepšinio dievą – Arvydą Sabonį. Mokykloje netgi marškinėlius su išsiuvinėtu ant jų 11“ numeriu turėjo... Treneris žaidėjo batų ant vinies nepakabino. Mat V. Dobrovolskis ir šiandien dar kartas nuo karto pasistumdo po krepšiu.

 

„Šiandien mano marškinėlių numeris komandoje irgi pažymėtas skaičiumi „11“. Taip, turime savo mėgėjų komandą, renkamės sportuoti antradieniais. 

Komanda startavo praėjusiais metais Vilniaus krepšinio lygoje (VKL), pernai kadangi mus rėmė basketnews.lt, tai taip ir vadinomės, o šiame sezone, prisijungus keliems naujiems komandos nariams bei pasikeitus rėmėjui, pavadinimą pakeitėm – šiemet vadinamės „Sostinės pastoliai“. Pernai ne itin sėkmingas sezonas buvo, tikimės, kad šiemet bus geresnis“, - apie krepšinį žaidėjo akimis pasakoja V. Dobrovolskis.

 

10. Treneris. 2012 metais V. Dobrovolskis papildė SKM trenerių štabo gretas, pradėjęs krepšinio pradmenų mokyti mažiausiuosius SKM auklėtinius. Šiame sezone Viktoras treniruoja trijų Vilniaus darželių – „Atžalėlės“, „Pušaitė“ ir „Žiedas“ – auklėtinius.

 

„Džiaugiuosi, kad dirbu su mažais vaikais. Treniruodamas vyresnio amžiaus vaikinus, spėju pasiilgti tų mažiausių. Man smagu mokyti pradmenų: kaip jie išmoksta kamuolį valdyti, kaip mesti, o dičkiai jau ateina turėdami žinių. Džiaugiuosi, nes mažieji krepšininkai dar rodo nuoširdžias emocijas, pavyzdžiui, kai apsikabina tave pamatę“, - apie darbą su vaikais kalba SKM treneris.

 

Tiesa, Viktoro mėgstamiausias krepšinio treneris, į kurį jis norėtų lygiuotis, yra 2012-2013 metų sezone už Kauno „Žalgirio“ vyrų ekipos vairo stovėjęs ispanas Joan Plaza, kuris neseniai išbandė ir savo plunksnos aštrumą.

 

SKM trenerio teigimu, tam, kad krepšinio treneris pradėtų rašyti grožinės literatūros knygą, ko gero, daug nereikia – tereikia noro ir fantazijos. Kas žino, galbūt netruksime sulaukti ir šio SKM trenerio rašalu papasakotos istorijos?

 

Naujienų sąrašas