SKM treneriu tapęs Europos čempionas Praškevičius – apie karjerą, NBA ir vaikų dovanojamas emocijas

2003 m. Europos krepšinio čempionas Virginijus Praškevičius šį sezoną prisijungė prie Sostinės krepšinio mokyklos (SKM). Buvęs krepšininkas karjerą baigė dar 2010 metais, o pastaruoju metu siekia trenerio karjeros. Keletą sezoną dirbęs profesionalų klubuose, dabar V. Praškevičius džiaugiasi emocijomis, kurias suteikia darbas su vaikais.

46-erių vyras praėjusį sezoną darbavosi Kėdainių „Nevėžio” trenerių štabe, bet šį sezoną pasuko priešinga kryptimi.

Su vaikais jam teko padirbėti ir anksčiau – jis kartas nuo karto užsukdavo į SKM jau keletą metų dirbančio Gintauto Vileitos treniruotes – čia padėdavo treneriui vesti pratybas. Abu vyrai yra geri bičiuliai dar nuo tų laikų, kai kartu rungtyniavo Šiaulių „Šiaulių” komandoje.

„Po truputį man tai pradėjo patikti ir ėmiau ieškoti galimybių”, – dabar šypteli V. Praškevičius.

Jis per savo karjerą paliko ryškų pėdsaką – Lietuvos vyrų rinktinės marškinėlius vilkėjo 1997, 1999 ir 2003 m. Europos čempionatuose, dalyvavo ir 1998 m. pasaulio pirmenybėse.

1996 m. V. Praškevičius pasirašė sutartį su Minesotos „Timberwolves” klubu, kuriame stumdėsi su viena ryškiausių krepšinio žvaigždžių Kevinu Garnettu. Nesėkmingos aplinkybės taip ir neleido debiutuoti NBA, bet graužtis dėl karjeros aukštaūgis tikrai neturi priežasčių.

Per klubinę karjerą V. Praškevičius spėjo pažaisti Lietuvoje, Turkijoje, Izraelyje, Italijoje, Ispanijoje, Kinijoje ir Belgijoje, kur 2001 m. tapo naudingiausiu pirmenybių žaidėju.

Ryškiausią karjeros pergalę jis pasiekė 2003 m., kai su šalies rinktine Švedijoje tapo Europos čempionu.

„Taip, tai buvo kažkas tokio. Manau, kad ne man vienam, o visai Lietuvai. Manau, kai laimėjome, mes to nepajutome – nei aš, nei kiti žaidėjai. Šventėme, buvome laimingi, bet didžiausias įspūdis, jausmas ir supratimas atėjo, kai nusileidome Kaune”, – į prisiminimus leidosi jis.

Pokalbis su V. Praškevičiumi – apie karjerą, darbą su vaikais, (ne)atpažįstamą veidą ir palinkėjimą jauniesiems krepšininkams.

Virginijau, šiais metais prisijungėte prie Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) trenerių kolektyvo. Kas lėmė šį sprendimą?

Bandžiau grįžti į didįjį krepšinį, dirbau asistentu tai vienur, tai kitur, bet šiais laikais pinigų klubai neturi tiek daug ir nori, kad dirbtum nemokamai. 

Su Gintautu Vileita kartu esame žaidę Šiauliuose ir nuolat bendraujame. Kartas nuo karto ateidavau pažiūrėti, kaip jis treniruoja vaikus, jis paprašydavo padėti. Po truputį man tai pradėjo patikti ir ėmiau ieškoti galimybių.

Praėjusį sezoną darbavotės Kėdainių „Nevėžyje“. Kokį įspūdį paliko darbas LKL klube?

Patirtis puiki, dirbti buvo labai smagu. Profesionalus trenerių ir vadovų požiūris. Pasisėmiau ir patirties, buvo surinkta šauni komanda.

Spėjote jau pajusti skirtumą tarp darbo su profesionalais ir su vaikais?

Dvi skirtingos metodikos. Vyrai jau dažniausiai viską moka, tu tik žiūri, ką blogai daro ir taisai – metimo metu pasisuka ranka ne taip, kojos pastatymas. O vaikai nieko nemoka, juos mokini nuo pat pradžių. Bet profesionaliame krepšinyje, nors esi asistentas ir neturi to spaudimo, bet vis tiek pergyveni – ar laimėsime rungtynes, kaip sužaisime. O pas vaikus esi atsipalaidavęs, yra daugiau gerų emocijų, vaikai ateina kaip į šventę. Sugalvoju įvairiausių pratimų, kad jiems būtų smagu ir kartu tobulėtų, treniruotės nesikartotų. Jie džiaugiasi, patiria emocijas. Mokini, kad vieni kitus palaikytų.

Kiek vaikams įdomu tai, ką pasiekėte per profesionalo karjerą ar Jus labiau atpažįsta jų tėvai?

 Žinokite, manęs jau seniai neatpažįsta (juokiasi). Ir aš to nesivaikau, kuo mažiau žino, tuo geriau. Bet turbūt net ir ne visi tėvai žino. Anksčiau pavardė buvo žymesnė. Bet būna, kad kai kurie vaikai ateina ir sako, kad mano tėtis prisimena, kaip jūs dėjote į krepšį ar galite parodyti? Kartas nuo karto pabandau ir dar įdedu – jiems būna džiaugsmo. Lyg saldainį būtų gavę (juokiasi). Su vaikais tikrai gauni gerų emocijų.

Kurį laiką po karjeros pabaigos buvote atsitraukęs nuo krepšinio, bet dabar save užtikrintai siejate su trenerio darbu?

Profesionaliai žaidžiau nuo 17 metų, krūviai buvo labai dideli, tai išvargino fiziškai ir psichologiškai. Dar traumos – aš negalėjau net pažiūrėti į kamuolį. Sekiau visą laiką, kaip žaidžia komandos, naujienas taip pat paskaitydavau, bet kažką treniruoti nenorėjau. Toliau sportavau, bet nuo krepšinio nutolau. Gal ir klaidą padariau, nes tiems, kas iš karto nuėjo, buvo lengviau. Dabar yra sunkiau įsisukti į trenerių ratą. 

Per savo karjerą be Lietuvos, esate žaidęs JAV, Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje, Izraelyje, net Kinijoje. Iš kurios šalies prisiminimai ryškiausi?

Sunkiausia buvo Turkijoje, o maloniausia Belgijoje ir Izraelyje. Belgijoje, nes ten gimė dukra ir atvažiavau po Turkijos, kur visi karštakošiai. Pavyzdys – važiavau su automobiliu Stambule ir atsistojau pirmas prie šviesoforo. Dar žalia neužsidegausi o jie jau pradeda pypsėti, kad nemiegok (juokiasi). Tuo tarpu Belgijoje irgi sustojau pirmas prie šviesoforo, kažkas nukrito automobilyje ir pasilenkiau, ilgai ieškojau. Kai pasikėliau pamačiau, kad žalia jau mirksi – už nugaros dvidešimt automobilių, bet nė vienas nepyptelėjo. Belgijoje buvo tokia ramybė. 

Į Izraelį taip pat išvažiavau po Turkijos, kurioje krūviai buvo nežmoniški. Izraelyje gaudavau daugiau laisvų dienų, buvo puikus oras, maistas, žmonės, o Tel Avivas – nuostabus miestas.

Kalbant apie JAV – buvote sudaręs sutartį su Minesotos „Timberwolves“. Pamenate tą momentą, kai sulaukėte NBA klubo susidomėjimo? Kaip viskas vyko?

Sulaukiau „Timberwolves“ pasiūlymo atvažiuoti į Vasaros stovyklą, labai gerai pasirodžiau ir pasirašėme sutartį. Buvo labai netikėta, aišku, džiugu. Bet karjera NBA nelabai susiklostė. Neturėjau jokio patyrimo – pirmą kartą išvažiavau į užsienį, buvau visai „žalias“, nemokėjau kalbos, supratimo kaip elgtis, kaip ir ką daryti. Dar patyriau traumą iš karto, stipriai išsisukau koją – prasidėjo sezonas ir traukinys nuvažiavo.  

Buvo sunku grįžti į Europą ar tą priėmėte natūraliai?

Nusivylimo nebuvo, nes karjera Europoje tikrai buvo nebloga. Ne tokia kaip Šarūno Jasikevičiaus, bet tikrai nesigailiu.

Buvote išvykęs net į Kiniją, bet ten taip ir nesužaidėte nė vienų rungtynių. Kas nutiko ten?

Buvau jau baigęs karjerą, praktiškai dukart (juokiasi). Po sezono Utenoje su šeima atostogavome Italijoje, kai man paskambino Rytis Vaišvila. Jis ten pasirašė sutartį ir sakė, kad klubas nori buvusio NBA žaidėjo, pradėjo siūlyti atvažiuoti. Aš buvau nei pasiruošęs, nei sportavęs, bet toliau mane įtikinėjo, kad važiuojame, duos daug pinigų. Kažkaip susigundžiau ir nuvažiavau. Atvykau nepasiruošęs, treniruotes atkentėjau, bet tada jie pasakė man, kad nori pažiūrėti, kaip atrodau per rungtynes. Turėjome važiuoti į turnyrą, kur per aštuonias dienas būtume sužaidę septynerias rungtynes. Pasakiau „ačiū, pirkite bilietą atgal ir viso gero“ (juokiasi). Net ir pasiruošus sužaisti tiek rungtynių per aštuonias dienas yra kosmosas. Pasakiau, kad nereikia man jūsų pinigų.

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad įsimintiniausia pergalė – Europos čempiono titulas, iškovotas 2003 m.?

Taip, tai buvo kažkas tokio. Manau, kad ne man vienam, o visai Lietuvai. Manau, kai laimėjome, mes to nepajutome – nei aš, nei kiti žaidėjai. Šventėme, buvome laimingi, bet didžiausias įspūdis, jausmas ir supratimas atėjo, kai nusileidome Kaune ir važiavome autobusu, atviru stogu. Žmonės nuo pat Karmėlavos iki miesto stovėjo susikabinę. Ne medalio užkabinimas, o sugrįžimas buvo nerealus. 

Ar visiems karjeros laimėjimams turite išskirtinę vietą namuose?

Turiu spintą su pagrindiniais laimėjimais, bet nekreipiu didelio dėmesio. Marškinėlius beveik visus išdalinau tiems, kas prašė. Svarbiau patys atsiminimai, esi įrašytas kaip čempionas, o medalis yra ir tiek. 

Natūralu, kad per tokią ilgą karjerą dirbote su daugybe trenerių. Iš kurių išmokote daugiausiai?

Dabar jau net pavardės nepamenu, bet kai atvažiavau pirmais metais Belgijoje, komandą treniravo toks pagyvenęs vyrukas. Jis labai įsiklausydavo į kiekvieno nuomonę, aišku, turėjo savo sistemą. Žinote, kiekviena komanda turi savo gydytojus – bet ne visus apsiverčia liežuvis taip vadinti. Pavyzdžiui, jeigu gauni mažą traumą ir paprastam žmogui reikia savaitės išgydyti, tai tau jie duoda dvi dienas tam. O treneris tą suprato ir jeigu gydytojas dėl traumos duodavo laisvą savaitę, treneris laikotarpį padvigubindavo. Dėl to labai verždavomės į aikštę. Jis daug klausinėjo, domėjosi.

Kitas treneris – „Hapoel“ dirbęs Erezas Edelšteinas. Jis greitai reaguodavo į įvykius aikštėje, pranašumus, varžovų derinius, pasiruošimą. Tai buvo du tokie treneriai, kurie labai įsiminė.

Ką galėtumėte palinkėti SKM auklėtiniams ir visiems jauniems krepšininkams, kurie dar tik svajoja apie ilgą ir sėkmingą karjerą?

Niekada nenuleisti rankų. Visą laiką būti pasiruošusiems, bet kurioje situacijoje. Tavęs treneris neleidžia žaisti ar tau nesiseka – turi laukti, ateis tavo laikas. Kai jis ateis, turi būti pasiruošęs. Jeigu nebūsi, taip ir liksi be šanso. O šansas visada ateis. Tik lauk jo, jeigu nesiseka arba jeigu esi silpnesnis – stenkis ir kovok.

Tai ypač aktualu vaikams ir moksleiviams.

Naujienų sąrašas