AKTUALUS KOMENTARAS: Kas yra motyvacija?

Vienas iš svarbiausių maksimalaus pasirodymo sporte principų yra motyvacija. O kas tai yra? Būtų galima teigti, jog motyvacija sporte yra noras (aistra ir malonumas sportuoti pasirinktą sportą) ir valia.

Noras. Noras yra valios pirmtakas. Be pirminio noro negali būti jokio įprasminto ir sąmoningo veiksmo, kuris keičia situaciją, atneša rezultatą. Tikslų įgyvendinimui ir norų išsipildymui žmogus turi degti aistra tam, ką daro šiandien. Aistra reiškia visišką atsidavimą ir įgalina mūsų tikėjimą tuo, ką darome ir kuo esame.

Noras yra sąmoningas pripažinimas to, ko norime, todėl čia svarbu tikslų išsikėlimas. Pirmiausia, sportininkai turi mėgautis kova, iššūkiu, emociniais bei sportiniais pakilimais ir nusivylimais ir viskuo, kas liečia treniruotes ir varžybas. Atletai, kurie pirmiausia laukia laimėjimo, kad galėtų mėgautis savimi, negauna nei vieno nei antro, nes jie tai daro atvirkščiai. Iš pradžių turėtų būti noras – aistra ir malonumas, tuomet maksimalus pasirodymas, kad laimėti.

Mūsų norai yra susiję su mūsų galimybėmis. Yra sakoma, jog esant aplinkybėms kai nori, gali ir įmanoma – tai būtina. Svarbu žinoti, ką kiekvienas sportininkas konkrečiai gali atlikti treniruočių, varžybų metu. Atsakyti sau į klausimą: „ką aš galiu“? Tikslas turėtų būti sunkus, bet realus. Psichologinis sunkumas čia yra tas, jog dažniausiai sportininko tikslas yra vienas – būtinai laimėti.

Nusiteikimą pergalei sportininkai priima kaip savaime suprantamą. Tačiau, toks nusiteikimas ne visada yra būtinas ir reikalingas. Jei kiekvienas treneris reikalaus iš savo sportininko pergalės, netgi susitinkant su žymiai stipresniu varžovu, tai trenerio žodžiai bus priimti nerimtai. Trenerio nusistatymas visada turi būti siejamas su realiomis sportininko galimybėmis. Jei nėra jokių šansų laimėti, tai ir užduočių ne pagal jėgas duoti nereikia.

Svarbu išeiti į kovą susikaupus, dėmesingai ir kautis pilna jėga, kitaip tariant, atiduoti visą save (profesionaliame sporte atiduoti daugiau negu save). Kad neužslopinti noro, aistros ir malonumo kovoti, reikia mokėti nugalėti nerimą, kuris trukdo atskleisti savo asmeninį efektyvumą, Nerimą taip pat sukelia užsibrėžti nerealūs tikslai. Kitaip tariant yra nesuderinti norai ir galimybės. Bendraujant su Š.Marčiulionio krepšinio akademijos auklėtiniais paaiškėjo, jog beveik didžioji jų dalis svajoja ir nori tapti profesionaliais krepšininkais.

Gerai, jei tie norai yra jų pačių. Blogiau, jei tie norai yra primesti jaunimui trenerių ar tėvų. Čia iškyla klausimas: noriu, bet ar galiu? Kai noriu, bet negaliu, kyla nerimas. Dažnai jauni sportininkai ir norą supranta labai paviršutiniškai. Kai sportininkas jaučia, jog jis savo noro įgyvendinimui gali atsiduoti visa savo esybe, jo galimybės keičiasi.

Buvęs krepšininkas A.Karnišovas sako, jog nerimas yra – baimė pramesti ir pasekmės, baimė pralaimėti ir pasekmės. Vienintelis būdas, kurį aš žinau, kaip sumažinti nerimą ir pakelti pasitikėjimą savimi, pataikymo procentą ir norą žaisti – pastovios treniruotės. Jei turi problemų su baudos metimais, po kiekvienos treniruotės mesk po 200 baudų. Kad pasikartojimas ir vienodumas duotų pasitikėjimą. Kiekvienas metimas turi būti tas pats.

Svarbu atlikimo pastovumas (repetition). Kai pradedi dvejoti savimi ir savo indėliu – nerimas ne už kalnų. Savo atsidavimą, rūpestį ir tikslo siekimą reikia paversti į ilgas treniruočių valandas, sunkias aukas ir treniravimąsi diena iš dienos. Didžiausi laimėtojai išsiskiria ne savo nepaprastu talentu, o nepaprasta kasdiene drausme ir disciplina. Netgi įkvėpimas, kuris glaudžiai susijęs su noru, ateina sunkiai dirbant. Norų ir galimybių subalansavimas bei nuolatinės treniruotės lemia, kad sportininkas gali susikoncentruoti esamam momentui ir padaryti ką gali geriausiai.

Valia. Vertybės žmogui visu gilumu ir branda pasireiškia, kai žmogus laisva valia pasirenka ir tik jis vienas yra atsakingas už tą pasirinkimą. Besikalbant su sportininkais profesionalais paaiškėjo paprastas dalykas, jog „aukštumų“ pasiekė tie, kurie turėjo „geležinę“ valią. “Geležinė valia” gali atsirasti tik iš vienareikšmiškai pasirinktų vertybių, griežtai užsibrėžtų tikslų, nes nėra motyvacijos siekti nevertingų dalykų.

Garsus Lietuvos krepšininkas, pirmasis europietis žaidęs NBA, Š.Marčiulionis pasakojo apie savo patirtį. Kai jam tris kartus nepavyko pakliūti į Lietuvos rinktinę, jis įrodė, kad nori ir gali būti tarp geriausių. Pritrūkus ūgio, jis kiekvieną dieną kabojo ant skersinio. Vonioje sportininkas apsijuosdavo liemenį elastiniu bintu ir pritvirtinęs kitą jo galą prie lubų, lavino savo šuolį. 

Valia – tai galinga žmogaus energija, kuri spinduliuodama padaro jį laimingą. Neatskleidęs savo valios žmogus yra priverstas plaukti pasroviui. Valia yra didžiulė žmogaus psichinė jėga. Filosofas Šopenhaueris visą savo veikalą yra pavadinęs „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, kurioje valią supranta kaip universalų žmonių veiksmų variklį.

Valia sportininko veiklą gali daryti aktyvia arba pasyvia. Valia gali nukreipti sportininką tikslo link arba palikti jį abejonėse dėl savo sugebėjimų. Valia gali atsiskleisti tada, kai sportininko protas ir jausmai pasirenka ir numato tikslą, pagristą konkrečiais motyvais ir norais. Tikslo nustatymas yra vienas iš svarbiausių planavimo ir įvykdymo priemonių, kuria gali naudotis sportininkas kuriant savo karjerą.

Klausimai, kurie kartas nuo karto kyla kiekvienam rimtam sportininkui; kodėl aš tai darau? Kodėl stengiuos? Kodėl turiu taikytis su fiziniu nuovargiu ir skausmu, stresais, stipriais emociniais išgyvenimais; nerimu, baime, nusivylimu, vienišumu, traumomis. Vienintelis atsakymas į šį klausimą yra: nes noriu tapti profesionalu, nes tai yra mano gyvenimas, kuriame tokiu būdu realizuoju save maksimaliai.

Pasirinkdami sportininko profesiją vieni joje save realizuoja tiek, kiek gali, kiti pasilieka tik vidutinybėmis. Jei sportininkas nėra sąžiningas su savimi dėl atsidavimo treniruotėse, jis pasirenka kelią vidutinybės link. Buvęs „Statybos‘ krepšininkas R.Penikas teigia, jog „siekiant karjeros gyvenime (tiek ir sporte) į daug klausimų atsako sąžinė“. Vidutinybės kelią sporte visada lengviau pasirinkti. Tam nereikia ypatingo talento.

Tam nereikia tvirto charakterio ir valios pastangų. Pasirinkę lengvesnį kelią niekada netapsite  profesionalu. Bendrai yra paskaičiuota, jog profesionaliu atletu tampa 1 iš 22.000. Tai nėra lengvas pasirinkimas. Šis pasirinkimas verčia sportininką gyvenime jaustis sunkiai emociškai ir fiziškai. Sportininkai verkia. Šiuo keliu lengviau eina tie, kurie turi įtikinamą  atsakymą į klausimą Kodėl? Vardan ko?

Tikslai. Kaip pasiekti tikslą, kurį sportininkas sau iškėlė? Sporto psichologas Goldbergas išskiria devynis tikslų nustatymo principus.

Pirmas principas – sportininkas turi būti tikras, jog nustatytas tikslas yra pirmiausia jo. Jei tikslas bus kieno nors kito, truks motyvacijos jo siekti. Tikslas pasiekiamas, kai iš tikrųjų to nori pats sportininkas.

Antras principas – planuoti ilgalaikį ( nuo vienerių iki trijų metų ar ilgesnį) ir trumpalaikį ( nuo vieno iki penkių mėnesio) tikslus. Toliau trumpalaikius tikslus skaldyti į savaitinius ir kasdienius. Čia būtų galima priminti pasakymą, jog kiekvieną dieną darant tai, kas įmanoma, galima padaryti neįmanomus dalykus. Tikslų nugalėti esmė yra ta, kad jūs turite sujungti tai, ką darote šiandien su tuo, kur jūs labiausia norite nueiti.

Trečias principas – nustatyti savo tikslams galutinius terminus. Adrenalino išsiskyrimui nieko nėra geriau už gerą galutinį terminą. Tikslas „tapti pvz. 6-tu reitinge“ skamba visai kitaip atsakomybės požiūriu, jeigu lyginsim su kita formuluote: „tapti geresniu“.

Ketvirtas principas – naudoti rezultato ir proceso tikslus. Kai kurie tikslai yra orientuoti į rezultatą, pvz., suklysti tik 2 kartus. Kiti orientuoti į procesą, pvz., skirti tam tikrą laiko kiekį per dieną treniruotei. Proceso tikslai yra raktas, vedantis prie sportininko sėkmės bei geresnio žaidimo. Šie tikslai įtraukia tuos dalykus, kuriuos sportininkas gali valdyti, tai įgūdžių vystymas, laikas, įdėtas į treniruotes, pratimų skaičius tam tikram įgūdžiui lavinti.

Penktas principas – padaryti savo tikslus konkrečius. Daugelis atletų nepasiekia savo tikslų, nes nežino, kokie jie konkrečiai yra. Kai neaiškus tikslas, neaiškus ir rezultatas. Prieš 2007 metų Europos krepšinio čempionatą vyriausiąjį Lietuvos krepšinio trenerį nustebino tai, jog atlikus tyrimą su trylika rinktinės žaidėjų, trys iš jų nežinojo, kokie yra jų konkretūs tikslai aikštelėje. Svarbu yra nustatyti konkrečius ir detalius tikslus.

Šeštas principas – tikslai turi išlikti lankstūs. Kai tikslas yra neaiškus ar nerealus, jį reikia koreguoti ir nustatyti naują. Nerealūs tikslai nuveda į „patologišką“ nuovargį ir sportinį nuosmukį.

Septintas principas – formuluoti tikslus pozityviai. Konkrečiai suformuluoti ko noriu , o ne ko nenoriu.

Aštuntas principas – padaryti savo tikslus išmatuojamus. Kad procesas veiktų, reikia, jog pasiekimai galėtų būti įvertinti. Sportininkai turi žinoti, jog juda tinkama kryptimi.

Devintas principas – užsirašyti savo tikslus ir juos iškabinti. Kasdien matydami savo užrašus, sportininkai prisimins kelią, kurį pasirinko. Tai padeda sudėlioti prioritetus, sukaupti savo pastangas ir tinkamai nukreipti savo veiksmus (Goldberg, 2000). Sekant šiuos tikslų nustatymo principus, treneriai ir atletai padidins motyvaciją, sustiprins pasitikėjimą savimi ir sistemingai ves save sėkmės link.

Kai žmogus dirba ne savo valia, jo veiksmų pobūdį lemia išorinė pareiga - „reikia“, „privalai“, o ne vidinis apsisprendimas, jog „aš noriu“. Tikslų įgyvendinimui, norų išsipildymui žmogus turi degti aistra tam, ką daro šiandien. Sportininko savikūra, yra neatsiejama nuo „valios siekti galios“.

Pabaigai noriu palinkėti aistros savo sportui, aistros gyvenimui. 

Jeigu turite klausimų į kuriuos nerandate atsakymų, maloniai siūlome kreiptis į psichologę-psichoterapeutę Rinaldą Germanienę el. paštu rinalda.german@delfi.lt arba telefonu +37069932932.

Naujienų sąrašas