AKTUALUS KOMENTARAS: Laimėjome - pralaimėjome...

2013 03 30 Rūtenis Paulauskas

Geri trenerių, vaikų ir tėvų santykiai yra esminis sėkmingų sprendimų priėmimo būdas.
Nuotr. autorius: SKM.lt

Artėja šv. Velykos, o tai kažkas tokio neapsakomai šviesaus, gaivaus ir naujo. Tai lyg nubudimas iš miego, kai norisi nusimesti šiltus drabužius ir bėgti į lauką gainioti kamuolį, pradėti naujus darbus ir subrandinti naujų idėjų. O galbūt jau atėjo laikas pačiam šiek tiek pasikeisti ir pakeisti kitus?

Geri trenerių, vaikų ir tėvų santykiai krepšinio mokykloje padeda spręsti daugybę uždavinių. Treneris, sulaukęs pasitikėjimo iš tėvų, įgyja gausų būrį ištikimų talkininkų. Užmegzti gerus santykius su tėvais yra nelengva, nes be savo moralinio autoriteto, treneris neturi jokios administracinės valdžios.

Labai dažnai ir treneriai, ir tėvai skirtingai žiūri į įvairius gyvenimo reiškinius, taip pat ir į treniravimą bei vaikų rungtyniavimą varžybose. Kaip tik rungtynių metu ir įvyksta nepaprastai įdomūs tėvų, trenerių ir vaikų „kontaktai“, esant pakankamai didelės emocinės įtampos sąlygomis. Tokiais atvejais kartais visi atsiskleidžia savitai.

[foto_2]

Varžybų metu konkurencija atsiranda ne tik tarp trenerių bet ir tarp tėvų.
Nuotr. S. Čirbos

Treneriai jaučiasi viską išmanantys, todėl negali pakęsti tėvų patarimų ir nuomonių apie komandos žaidimą, tampa uždari ir labai oficialūs. Veikiami rungtynių streso, jie bara vaikus dėl prarastų kamuolių, nepataikytų metimų bei galvoja, kad moko teisingai ir neabejoja, jog tik jie gali būti „genialaus“ plano įgyvendintojai. Trenerius erzina teisėjų švilpukai, nes pastarieji nuolat juos „skriaudžia“.

Treneriai nelabai mėgsta kitus trenerius, nes šie yra jų konkurentai, o konkurencija sukelia įtampą. Taip pat dažnai dauguma trenerių po laimėtų rungtynių jaučiasi pamiršti, nes pergalės atveju visi puola sveikinti krepšininkus.

Krepšinio rungtynės tėvams yra maksimalių išbandymų metas. Pralaimėjimas yra artėjanti pasaulio pabaiga, laimėjimas – vienintelis kelias į sėkmę. Kaip juoda ir balta, kaip dangus ir žemė. Todėl norėdami, kad nebūtų „juoda“, tėveliai visais įmanomais būdais bando padėti pasiekti pergalę.

Jie pučia dūdas, šaukia, trypia kojomis taip stipriai, jog „išsigąsta“ ir varžovai, ir jų tėveliai. Jeigu tai nelabai „veža“, galima ir sūnaus bendraamžį varžovą nevykėliu pavadinti, o šis staiga išgirdęs tai, ima ir prameta baudą... O tada tai smagumėlis! Tėvelių galvose atsiranda mintys, jog būtent jų dėka, tokį svarbų tašką savo palaikomai komandai iškovojo.

Dar vienas „stiprus ginklas“ – teisėją kvailiu išvadinti, kuris, manoma, net nežino krepšinio taisyklių. Jeigu to nedarytum, tai niekas ir nesužinotų, kad mūsų komanda yra pati „kiečiausia“. Bet jeigu ir šis ginklas nepadeda, tada reikia pradėti smerkti komandos trenerį, kuris pamiršo pakeisti žaidėjus bei nuolat darė blogus derinius.

O vaikų ar nepamiršome? Pamiršome, nors žinojome, kad vaikai žengia tik pirmus žingsnius krepšinyje ir yra toli gražu ne profesionalai. Todėl treniruodami juos, galbūt buvome per daug oficialūs ir dalykiški, nepaklausėme tėvų apie vaiko poreikius ir gal net pasakėme, kad tai lepinimo požymiai.

[foto_3]

Emocijų užvaldyti tėvai pamiršta, kad stebi vaikų, o ne profesionalų rungtynes.

Nuotr. S. Čirbos

Pamiršome, kad klaidos rungtynių metu yra ne tik mokymo, bet ir sukeltos per diddelės įtampos rezultatas. Pamiršome, kad iš tribūnų ir nuo suolelio puldami rungtynių teisėją, smerkdami rezultatą ir kritikuodami žaidimą mokome vaikus blogų manierų ir negarbingo elgesio.

Kartais rungtynių įkarštyje pamirštame ir apie vaikų sveikatą. Juk atlikti tyrimai parodė, kad pučiamų „vuvuzelų“ triukšmas gali turėti neigiamos įtakos jaunų žmonių sveikatai.

[foto_4]
Sirgaliais tapę tėvai kartais nesusimąsto, kad keldami garsą aikštelėje kenkia vaikų sveikatai.
Nuotr. S. Čirbos

Dėl šios priežasties, kai kurie Anglijos „Premier“ lygos futbolo klubai net uždraudė tokius prietaisus įsinešti į stadionus.

Tačiau mes toliau pučiame dūdas varžovui į ausį ir tuo pačiu dirginame savo vaikų smegenis. Galiausiai mes pamirštame, kad varžovas yra toks pat augantis vaikas kaip ir mūsų.

Ar ne per daug įtampos ir triukšmo? Ar ne per didelė baimė vaikams yra pralaimėti?

Artėjančios šventės mums primena, kad nors treneriai ir tėvai yra du skirtingi „pasauliai“, juos sujungia vienas tikslas - treniruojamas vaikas.

Vieni moko derinių, kamuolio varymo, stiprina vaiko kūną ir protą, kiti moko tolerancijos ir pagarbos, suvokia pažangą bei vertina auklėtino raidą. Tuomet atsiranda kur kas daugiau laisvės ir galimybių, nes galima užauginti ne tik gerą krepšininką, bet ir dorą, sveiką bei savarankišką pilietį. Taip beveik išnyksta juoda arba balta ir atsiranda kitos spalvos, o tai labai tinka artėjančioms šventėms.

Su spalvingomis šv. Velykomis!

Naujienų sąrašas

Partneriai