AKTUALUS KOMENTARAS: Neįkainojama SKM krepšininkų patirtis Prancūzijoje

Išvyka į Prancūziją mūsų krepšinio mokyklos gyvenime kiekvieną pavasarį jau tampa įprastu reiškiniu. 

Kabintis ant kaklo medalius (o tai, pripažinkime, nemažas įvykis) tampa įprasta Sostinės krepšinio mokyklai. Visgi, man ši patirtis, įgyta Prancūzijoje, buvo nauja – tad apie viską iš pradžių.

Turbūt neverta pasakoti visko: kaip darėme mini eurotrip‘ą, kurio metu apsilankėme ir Drezdene, ir Prahoje, ir Paryžiuje, o vaikams neišdildomą įspūdį paliko Disneylendas (net ir pro Liuksemburgą pravažiavome).

Manau, daugiau verta kalbėti apie didžiąją krepšinio šventę Pace miestelyje, apie kurį daugelis turbūt nesate girdėję, o jei ir girdėjote, tai pastaruoju metu, nes mūsų kelionės įspūdžiai dar švieži.

Pavadindamas turnyrą „didžiąja krepšinio švente“ nė trupučio nemelavau ir neperdėjau – visam miesteliui tai buvo ypatingai svarbus įvykis, kuriam buvo ruoštasi  ne mėnesį ir ne du. Kiek teko kalbėti apie turnyrą su organizatoriais, ruoštis jie pradėjo dar rugsėjį.

Pasiruošta buvo, mano nuomone, idealiai. Visi dalyviai apsigyveno prancūzų šeimose (vien berniukų grupėje komandų buvo 30) po 2-3 dalyvius vienoje šeimoje. Gyvenome puikiai ir jokių nusiskundimų neišgirdome nei iš vieno vaiko, visais buvo puikiai pasirūpinta. Reikia laiko, jei norime suskaičiuoti, kiek žmonių buvo įtraukta į visa šį didelį reikalą.

Visas Pace miestelis gyveno krepšinio dvasia, to nepajusti buvo tiesiog neįmanoma: mieste buvo iškabintos nuorodos į arenas, kuriose vyko varžybos, visi žmonės žinojo, kas vyksta. Kitaip tariant, organizacijai priekaištų nebuvo įmanoma rasti – net ir labai ilgai sukant galvą, nerandu nei vieno neigiamo dalyko. Atvažiavome su trimis komandomis, viso – 30 jaunųjų SKM krepšininkų, gimusių 2000 m. ir siekiančių tapti prizininkais „Pace“ turnyre. Man teko būti pirmosios komandos vadovu ir trenerio Karolio Čyžiaus asistentu, tad visas emocijas patyriau drauge su komanda.

Mums, treneriams (jei save galiu tokiu vadinti), irgi buvo nelengva – jautėsi didelė prichologinė įtampa, o laimėti beprotiškai norėjosi dėl tų vaikų, kurie tikrai buvo nepakartojami viso turnyro metu.

Rasti valios pastangų, kas yra begalo svarbu krepšinyje, teko ne vieną kartą visoms trims mūsų komandoms, tačiau tai buvo puiki galimybė išsiugdyti labai daug teigiamų savybių, kurios yra svarbios aikštelėje. Galutinis rezultatas, manau, buvo tikrai teigiamas – su pirmąja komanda iškovojome trečiąją vietą, antroji komanda liko šešta, o trečioji užėmė, rodos, 18-ąją vietą - tačiau ne vietos svarbiausia. 

Daug svarbiau, kad po pralaimėtų pusfinalio varžybų čekams (o tiksliau vienam vaikui, kuris buvo tiesiog nuostabus, ir keturiems jo pagalbininkams) ir nubrauktų ašarų, vaikai sugebėjo rasti jėgų lemiamam mūšiui dėl trečios vietos ir laimėti prieš „Bambergo“ jaunuosius krepšininkus. Reto grožio varžybose dėl išlikimo (kai antroji komanda nugalėjo Maroką ir džiaugėsi taip, lyg būtų laimėję pasaulio čempionatą) vaikai drąsiai priėmė atsakomybę lemiamomis akimirkomis ir per turnyrą patobulėjo.

Naujienų sąrašas