AKTUALUS KOMENTARAS. Trys jaunojo krepšininko gyvenimo pakopos

Sveiki, didžiausios krepšinio mokyklos Lietuvoje bendruomenės nariai. Kiekvieną mėnesį mielai su jumis pasidalinsiu savo mintimis apie mūsų džiaugsmus ir rūpesčius, aktualijas, patirtį, kurią, būdami drauge, įgyjame bei klaidas, iš kurių mokomės.

Krepšinio mokyklos vaikų gyvenime labai įsimintinos esti trys pakopos. Pirmoji – kai tėveliai atveda į pirmąją treniruotę susipažinti su treneriu, antroji – kai vaikas įgyja tvirtesnius įgūdžius, pasirenka marškinėlių numerį ir treneris jam patiki žaisti komandoje, trečioji – kai žaidėjas sulaukia draugų ir varžovų pripažinimo.

Kiek daug noro, atvirumo ir nuoširdumo esame matę vaikų akyse, kokia laimė juos aplanko, kai kamuolys pirmą kartą įkrenta į krepšį. Tikiu, kad pirmosios pakopos treneriai yra skatintojai pamilti krepšinį, yra kantrūs ir draugiški vaikų pagalbininkai. Netiesa, kad čia turi dirbti mažiausiai patyrę mokytojai, nes jų darbas yra pamatas tolimesnei žaidėjo karjerai. Todėl ekonominės priežastys, pasirenkant trenerį, negali būti pagrindinės.

Patekti į komandą ir joje žaisti yra stiprus motyvas. Mūsų mokykloje tai gali patirti ne tik patys geriausi, bet ir tie, kuriems žaisti sekasi šiek tiek prasčiau. Kartais įsivyrauja diskusija, kas yra svarbiau - komandos sėkmė ar asmeniniai rezultatai? Manau, kad tai yra neatsiejama, be vieno neturėsime ir kito, nors tėveliai dažnai po komandos pergalės ir būna nusiminę, nes jų atžalos žaidė nedaug... Todėl visiems ugdytojams (treneriams ir tėvams) linkiu būti supratingiems (geriau suprasti krepšinį) ir kantriems, laukiant gerų rezultatų.

Trečioji pakopa yra džiaugsminga, prieštaringa ir pavojinga. Sparčiai progresuojantį vaiką pastebi visi –  treneris, komandos draugai, varžovai ir „ekspertai“. Geri pasiekimai krepšinyje yra pasididžiavimas ir treneriui, ir vaiko artimiesiems. Tačiau mokyklai tai ne tik džiaugsmas, bet ir rūpestis, kaip šį žaidėją išlaikyti komandoje. Kitų mokyklų vilionės ir pasiūlymai dažnai nubraukia bendrą trenerių ir tėvelių triūsą. Todėl dažnai pagalvojame, ką padarome blogai, kad stipriausi žaidėjai kartais mus palieka. Kodėl pralaimėdami aikštelėje, kartais pralaimime ir tikėjimą mumis, jog galime pasiekti žymiai daugiau? Tačiau, net neabejojame, kad tai laikinas reiškinys, nes širdį glosto ne tik auganti konkurencinga jaunoji karta, bet ir susitikimai su tėvais, kurie taria – aukime ir siekime rezultatų drauge.

Vis dėlto  nepamirštami liko vieno vaiko senelio žodžiai: „Dėkingi esame jums, kad surinkote žaisti krepšinį tuos, kurie buvo pasmerkti likti gatvėje...“. Todėl esame draugai tų, kuriems krepšinis yra aktyvi ir prieinama laisvalaikio praleidimo priemonė bei tų, kuriems visose trijose pakopose norisi maksimalaus sportinio rezultato. Tad dirbkime drauge!