KOMENTARAS: Stebėti treniruotę negalima išeiti. Kur dėti kablelį?

Per Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) gyvavimo metus ne kartą svarstėme daugybę klausimų susijusių su tėvų, vaikų ir trenerių santykiais. Vienas iš jų - ar gali tėveliai stebėti vaikų krepšinio treniruotę? Kai kuriems tai atrodo visai nereikšmingas dalykas, kitiems tai aktuali problema, kurią reikia spręsti. Tai lyg ir užduotis teisingai padėti kablelį prie mūsų šio mėnesio temos.

Krepšinio treneriai daugiau būtų linkę sakyti tėvams: „Stebėti treniruotę negalima, išeiti!“.  Kai tuo tarpu tėveliai labiau norėtų pareikšti: „Stebėti treniruotę, negalima išeiti!“. Ir vieni, ir kiti turi pakankamai daug etinių, psichologinių, socialinių argumentų, patvirtinančių, jog yra teisūs. Tačiau tuomet, kai požiūriai kardinaliai išsiskiria, ima formuotis konfliktinės situacijos, kurios ir vieniems, ir kitiems, o ypač vaikams, labai nemalonios ir nenaudingos. Pasirodo, kad ši problema egzistuoja visame pasaulyje, o SKM išgyvena tokią pat žmonijos požiūrių evoliuciją. Todėl man įdomu pamatyti kaip keičiasi ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai.

Kad tai nešališkai patvirtinčiau, noriu pasidalinti savo kolegos „pametėta“ vieno amerikiečio patirtimi. Jis, kaip ir mes, keletą kartų per savaitę veža savo vaiką į sporto mokyklą. Kadangi atstumas nuo namų yra nemažas, jam patogiau yra palaukti, kol pasibaigs pratybos. Sėdėdamas treniruotėje jis nuolat stebėjo, kaip šauniai sūnus auga ir tobulėja. Tačiau jau pusė metų, kai tėvas to nedaro ir jaučiasi dėl to laimingas. Jis pateikė kelias priežastis, kodėl jo požiūris taip pasikeitė.

• Lankydamasis vaiko treniruotėje, galvodavau daugiau apie save – kas man yra malonu ir nelabai susimąstydavau apie tai ką jaučia vaikas, kai tėvas tampa nuolatiniu vertintoju. Ar tai ką aš galvoju apie žaidimą yra objektyvu? Gal geriau tegul tai daro treneris ir komanda.

• Supratau, kad kartais yra geriau nežinoti to, kas vyksta pratybose: klaidos, blogi sprendimai, per mažos pastangos ir kt. Kai tą matydavau, nuolat jaučiau stresą, kuris nenoromis pasiekdavo ir vaiką. Bet vaikams reikia ne streso ir spaudimo, o mūsų palaikymo! Jie turi žinoti tai, kad mes vertiname jų pastangas!

• Treneris ir komanda vaikui labai svarbūs, tačiau gyvenime, tėvas yra pats didžiausias autoritetas. Todėl jo sekamas žvilgsnis ne tik blaško, kausto bet ir vargina. Supratau, kad mano vaikui nereikia papildomos naštos siekiant norimo rezultato!  

• Vaikai turi pamėgti žaidimą ir komandą, kurioje sportuoja. Jeigu mes bandome „už juos“ tai padaryti, vaikų susidomėjimas ima kristi. Tegul nauji iššūkiai patys juos intriguoja, įtraukia ir motyvuoja! Atsitraukime ir leiskime jiems tai patirti!

• Suvokiau, kad per daug susiejau savo asmeninę sėkmę su vaiko pasiekimais. Mano sėkme gali tapti papildomas pasivaikščiojimas ir bėgimas, perskaityta knyga ir kiti darbai, kuriuos galiu atlikti per tas 1,5 valandos kol laukiu kada pasibaigs pratybos.  

Vieną kartą Lietuvoje berniukas paklausė savo tėvo, kuris nuolat stebėdavo jo treniruotę:  

-    Tėveli ar tau patiktų, jei tavo firmos prezidentas sėdėtų tavo darbo kabinete ir matytų, kaip tu ruošiesi svarbiems susitikimams, klausytų pokalbių su klientais arba stebėtų, kaip tu vykdai numatytas užduotis?

Tėvas atsakė, kad jam tai labai nepatiktų...    

Naujienų sąrašas