Skambinkite: 8 679 24 419
Rašykite: info@skm.lt

SKM papildęs krepšininkas K. Brusokas – apie kovotojo sielą, antikvariatą ir naują darbą

2020 11 19 skm.lt

Nuotr. autorius: S.Čirba/NKL nuotr.

Dar praėjusį sezoną sėkmingai Prancūzijoje rungtyniavęs Karolis Brusokas šią vasarą kiek netikėtai prisijungė prie Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) kolektyvo ir tapo projektų vadovu.  29-erių krepšininkui nauja patirtis patinka – baigęs karjerą jis save įsivaizduoja ir toliau dirbantį sporto organizacijoje.

„Kvietimo sulaukiau dar sausio mėnesį – man paskambino Andrius Čerškus, pasikalbėjome. Jis užsiminė, kad ieško žmogaus į poziciją ir paklausė, ar būtų noras. Nieko konkretaus tada nesutarėme, o kovo mėnesį, per mano gimtadienį, paskambino vėl, bet tada man dar reikėjo grįžti iš Prancūzijos, susitikti, pasikalbėti gyvai – ar tikrai aš tinku, ar man tinka SKM. Nusprendžiau bandyti”, – sako jis.

K. Brusokas dėl naujo darbo karjeros neatsisakė – sezoną pradėjo Regionų krepšinio lygoje, kur atstovauja Vilniaus „Rivile” klubui, siekiančiam patekimo į Nacionalinę krepšinio lygą (NKL).

Būtent pastarojoje 202 cm ūgio krepšininkas praleido daugiausiai metų ir nuolat buvo tarp geriausių kovotojų dėl kamuolių.

Sėkmingiausias jam buvo 2015-2016 m. sezonas, kai K. Brusokas žaidė Šakių „Vyčio” ekipoje ir per vienerias rungtynes fiksavo 13,2 taško, 9,6 atkovoto kamuolio ir 20,7 naudingumo balo vidurkius.

Pagal naudingumą ir sugriebtus kamuolius tada jis neturėjo lygių – buvo geriausias visoje NKL. O konkurencija buvo nemaža – tada NKL dar rungtyniavo dabar puikiai žinomi Martynas Echodas, Laurynas Birutis, Martynas Sajus, Regimantas Miniotas, Tomas Lekūnas ir kiti.

„Mano tėvai buvo sportininkai – mama irklavo, tėtis žaidė futbolą, todėl nuo vaikystės buvau kovotojas, turėjau sportinio pykčio gyslelę. Nemokėjau pralaimėti, visada norėjau laimėti, neturėjau talento, bet dirbau daug. Pirmas kovą dėl kamuolių įskiepijo tėtis, kuris sakydavo, kad gali taškų nesumesti, gali perdavimo nesulaukti, bet jeigu atsikovosi kamuolius puolime, tai pats susirinksi taškus”, – tokius skaičius „po lenta” paaiškina jis.

Trumpai K. Brusokas žaidė ir Lietuvos krepšinio lygoje, keletą sezonų praleido įvairaus pajėgumo Prancūzijos lygose.

Kviečiame skaityti interviu su K. Brusoku apie darbą SKM, karjerą, pomėgius ir slaptą aistrą, užgimusią Prancūzijoje.

Karoli, ar esi dirbęs panašų darbą, kurį dabar darai SKM?

Būtent su sportu – ne. Esu dirbęs pramogų, pardavimų srityje. Darbas pasirodė įdomus. Iš anksto sakiau, kad nenoriu sėdėti ofise visą dieną, norėsiu ir su žmonėmis bendrauti, važiuoti į susitikimus. Darbe vis išlenda kažkas naujo, su kuo neteko susidurti. Ta nauja patirtis, nėra monotonijos. Gaunu vis naujų užduočių, kurių anksčiau neturėjau. Darau jas su įdomumu, nes noriu sužinoti ir išmokti kažką naujo, stengtis pasisemti patirties.

Ateityje save įsivaizduoji toliau dirbantį krepšinio organizacijoje?

Sunku pasakyti. Šiai dienai – taip, bet kas bus po metų ar dviejų negaliu pasakyti. Nenoriu nutolti nuo sporto, nes jam atiduota didžioji dalis mano gyvenimo. Atitrūkti nuo jo būtų sunku psichologiškai. Todėl ir priėmiau tokį sprendimą dirbti čia ir apie alternatyvas kol kas negalvoju.

Toliau žaidi profesionaliai, dirbi SKM ir neseniai tapai tėvu. Viską spėji?

Kartais laiko norisi daugiau ir su vaiku pabūti ilgiau. Bet didžiąją dalimi laiko užtenka, neturiu kada sėdėti ir ilsėtis. Vis leki ir dienos greičiau bėga. Kai išpuola laisvesnė diena, skiriu daugiau dėmesio šeimai, stengiuosi atrasti balansą, kad visiems skirčiau dėmesio, būtų laimingi jie ir aš.

Grįžtant prie karjeros krepšinio aikštėje – buvai vienas geriausių NKL žaidėjų, bet įsitvirtinti LKL nepavyko. Kodėl?

Vilniaus „Perle“ buvo nemaža konkurencija, buvo surinkti geriausi kartos krepšininkai. Tarp aukštaūgiu buvo Jonas Valančiūnas, Tautvydas Šležas, Karolis Petrukonis, Evaldas Kairys, Saulius Kulvietis. Esu dėkingas, kad galėjau būti komandoje ir pasisemti patirties iš tokio lygių žaidėjų.

Situaciją „Lietkabelyje” pavadinčiau prasta komunikacija. Buvau peržiūroje ir po paskutinės dienos man turėjo pranešti ar nori pratęsti bendradarbiavimą, bet nesulaukiau jokių žinių. Nežinojau, ką daryti, paskambinau agentui ir jis pasakė parašyti treneriui žinutę, padėkoti už darbą ir važiuoti namo. Parašiau treneriui, jis atrašė, kad dar norėjo, jog likčiau komandoje, tad gavosi nesusikalbėjimas ir taip neužsibuvau ilgiau.

Karjeros metu teko žaisti ir žemesnėse Prancūzijos lygose. Daugelis išgirdę, kad Lietuvos krepšininkas išvažiuoja į antrą, trečią ar net žemesnę pagal pajėgumą užsienio lygą stebisi ir nesupranta, kodėl priimami tokie sprendimai. Ką šiose lygose randa žaidėjai?

Žmonės nežino, kaip skiriasi sąlygos. Pirmiausiai ten važiuojama dėl finansinio aspekto, nes mokami didesni atlyginimai nei kai kuriose LKL komandose. Man asmeniškai tai buvo naujos kultūros pažinimas, nauja šalis, nauji miestai. Ten suteikiamos visos sąlygos tiek sportui, tiek gyvenimui – duodamas butas, nėra jokių problemų. Visada išsprendžiamos bėdos. Nėra finansinių klausimų, algos nevėluoja – 99 proc., kad paskutinę mėnesio dieną tau į kortelę įkris alga. Prancūzijos krepšinio federacija labai griežtai žiūri į tokius dalykus kaip skolos žaidėjams ir to netoleruoja. 

Kokį krepšinio lygį ten randi?

Krepšinio lygis nėra prastas. Lietuvoje žaidžiama daugiau su protu, o ten daugiau lėkimo,  žaidimas paremtas fizine jėga. Teisėjai leidžia daugiau stumdytis, muštis, netraktuoja tokių lengvų baudų, kurias Lietuvoje traktuotų. Ten lėk ir mesk, o Lietuvoje žaidimas lėtesnis, labiau strategiškas. Tai pagrindiniai du skirtumai.

Kuris stilius patogesnis tau?

Kai išvykau pirmais metais, parankesnis buvo fizinio kontakto, nes buvau pratęs stumdytis. Bet po dviejų sezonų grįžus į Lietuvą buvo ganėtinai sunku prisitaikyti, nes teisėjai traktavo tokias baudas, kur ten – ne.

Nemažai sezonų žaidei Šakių „Vyčio” klube, kuris garsėja ir savo 3x3 krepšininkai, sudarančiais rinktinės pagrindą. Pats nesulaukdavai pasiūlymų išbandyti save šiame krepšinyje?

Pasiūlymų buvo visada, ypač jie suaktyvėdavo vasarą. Teko žaisti ir dalyvauti, bet vasaromis stengiuosi žaisti minimaliai, turiu problemų su nugara ir stengiuosi pailsėti, sumažinti jas ir skausmus.

Jeigu ne paslaptis – kokios tai problemos?

Dar kai buvau 17-18 metų, vieną vasarą staigiai ūgtelėjau ir kaulai nespėjo augti kartu. Buvau, kaip aš sakau, „tarputis” (juokiasi, – aut. past.) – kur prisiliesdavau vis kažkas lūždavo. Kai sportavau su Vilniaus „Perlu” po kiekvienos treniruotės baisiai nugarą skaudėdavo, sunkiai nueidavau iki automobilio. Daktarė nusiuntė pasidaryti magnetinio rezonanso. Nustatė, kad yra penkto slankstelio stresinis lūžis, bet dalinai sugijęs. Pasakė, kad skausmą kuo toliau tuo labiau jausiu, vienintelis kelias buvo darytis operaciją.

Tiesiai šviesiai paklausiau, kokios galimybės, kad atsistatysiu. Gydytojas pasakė, kad 40 proc. –  jog atsistaysiu, 60 proc. – kad per metus baigsiu karjerą. Patarė žaisti tol, kol galiu kęsti skausmą. Taip dešimt metų ir kenčiu, nors skausmas ir tampa vis didesnis. Stengiuosi judėti, kiek dar galiu.

Atkaklus esi ne tik šiuo klausimu – visada garsėji kieta kova po krepšiu. Kaip susiklostė, kad tapai būtent tokio tipo žaidėju?

Mano tėvai buvo sportininkai – mama irklavo, tėtis žaidė futbolą, todėl nuo vaikystės buvau kovotojas, turėjau sportinio pykčio gyslelę. Nemokėjau pralaimėti, visada norėjau laimėti, neturėjau talento, bet dirbau daug. Pirmas kovą dėl kamuolių įskiepijo tėtis, kuris sakydavo, kad gali taškų nesumesti, gali perdavimo nesulaukti, bet jeigu atsikovosi kamuolius puolime, tai pats susirinksi taškus. Jis man pasiūlė lažybas, kad jeigu per rungtynes nusiimsiu dešimt kamuolių ir daugiau, perves tam tiką sumą pinigų. Tos lažybos tam momentui buvo kabliukas užsidirbti daugiau. Jis norėjo mane motyvuoti, kad būčiau geriausias lygoje. 

Taip ir stengdavausi žaisti, kad kiekvienose rungtynėse nusiimčiau daugiau kamuolių nei 10 – buvo pavykę ir 15, 17, 22. Tai liko mano žaidime ir jau 8 ar 9 metai tai yra mano arkliukas. Būtent tą vertina ir treneriai, siūlantys man kontraktą – gal talento ir neturiu daug, bet esu kovotojas. Talento pasiimti kamuolio ir nereikia – eini ir kovoji.

Pameni ryškiausius asmeninius rekordus ir įsimintiniausius karjeros momentus?

Pamenu NKL rungtynes prieš „Delikatesą”, kurioje dar žaidė Julius Jucikas. Rungtynes, gaila, pralaimėjome, bet jos man įsimintinos, nes atkovojau 22 kamuolius – pusę jų puolime.

Kitos įsimintinos rungtynės prieš vyko prieš „Žalgirio” dublerius, kuriuose žaidė M. Kupšas. Prieš jį atkovojau 20 kamuolių ir tada laimėjome.

Kai dar buvau vaikas RKL pavyko kamuolio palietimu paskutinę sekundę išplėšti pergalę. Metimą dar atlikau dešine ranka, nors esu kairiarankis

Prancūzijoje pavyko pataikyti lemiamą pergalingą tritaškį. Planas buvo žaisti du prieš du, bet oponentai gerai atkirto įžaidėją, o aš buvau apylaisvis. Nebuvo ką daryti, gavau kamuolį ir mečiau. Žaidėme namie, visa salė šėlo, pačiam net buvo sunku patikėti.

Dabar turi daugybę veiklos – kaip mėgsti atsiplaiduoti?

Mėgstu skaityti knygas, būti gamtoje, žvejoti – nesu profesionalas, bet geriausias poilsis man – išvažiuoti į gamtą, prie vandens telkinio, pabūti bent kelias dienas. Be ryšio priemonių, tiesiog pabūti su draugais, šeimos nariais, pažvejoti ir atsipalaiduoti. Mėgstu keliauti, atrasti naujas vietas Lietuvoje, tiek užsienyje. Mėgstu pramoginius renginius, kurie nesusiję su sportu. Nueiti į teatrą ar operą.

Turi ir įdomų pomėgį – pirkti antikvariatą.

Čia mano hobis, kuriuo užsikabinau dėl tėvų. Prieš dar man išvažiuojant į Prancūziją, tėvai pirkdavo daiktus ir nesuprasdavau, kodėl tą daro. Bet išvažiavęs į Prancūziją, pamatęs jų parduotuves, kokie ten daiktai ir kaip jie atrodo, pagalvojau, kodėl aš negaliu sau nusipirkti arba parvežti į Lietuvą ir parduoti žmonėms. Su žmona mums sekmadieniai buvo laisvi, važiuodavome į turgus, ieškodavome daiktų, kuriuos po sezono parsiveždavome. Iki šiol esu užsikabinęs.

Kokie senoviniai daiktai patinka labiausiai?

Man kažkas tokio yra židinio ir pastatomi laikrodžiai. Kai pamatau tam tikrus laikrodžius, net rankos ima drebėti ir atrodo, kad galėčiau paimti ir padėti nemažą sumą, kad jis stovėtų mano namuose. Gerai, kad turiu žmoną, kuri kartais mane sulaiko (juokiasi, – aut. past.).

Dar marmuriniai staliukai – šiai dienai apie šiuos daiktus geriausiai nusimanau. Visi paveikslai, komodos – reikia tą suprasti, žinoti epochas, tad yra daug niuansų.

Ačiū už pokalbį.

Naujienų sąrašas