Skambinkite: 8 679 24 419
Rašykite: info@skm.lt

SKM treneris P. Kirdeika: „Pagarba yra riba tarp draugo ir mokytojo“

2014 01 08 Ieva Dirmaitė, SKM.lt

Sezonui įsibėgėjus, kai kurie dalykai nesikeičia. Pirmasis Naujaisiais Metais apie iššūkius, su kuriais teko susidurti gyvenime, keliones, vaikystės prisiminimus dalinasi Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneris Povilas Kirdeika. Anot trenerio, dirbdamas su vaiku turi fantazuoti, nes vaiko vaizduotės pasaulis yra nepaprastai turtingas.

1.Rudausiai. Šiemet treniruojantis ne tik Nemenčinės darželinukus, bet ir dvi mokyklinio amžiaus (gimusių 2003-2006 m. ir 1999-2002 m.) berniukų grupes, P. Kirdeika džiaugiasi užaugęs ne miesto dulkėse ir šurmulyje, o kaime ypač gražiu pavadinimu – Rudausiai.
„Kaime gimęs, kaime augęs. Šalia Nemenčinės yra mano kaimas. Į pačią Nemenčinę persikėlėme, kai man buvo devyneri ar dešimt“,- atvirai sako SKM treneris.

Pasak P. Kirdeikos, tėvų ūkis buvo nemenkas, turėjo ir kiaulių, ir karvių. „Tekdavo ir man pasirūpinti gyvuliais, padėti ūkyje. Labai mylėjau visus augintus gyvulius“,- pasakoja Povilas ir čia pat juokdamasis priduria, kad karvės taip ir neišmoko melžti – mat šitą darbą palikdavęs mamai.

Dabar kaimas treneriui mielas dėl ten likusių gyventi senelių, kuriuos dažniausiai aplanko vasarą. Tačiau iš vaikystės vasarų Povilas netikėtai pažeria smagią istoriją: „Yra tekę ir bulves ravėti. Bjauriausias dalykas, kurį prisimenu iš vaikystės (šypsosi), tai 200 metrų bulvių vagos, kurias tekdavo ravėti. O dar kai būdavo karščiai...“.

Tačiau toks sunkus vaiko rankomis nudirbtas darbas senelės buvo apdovanojamas – viena tokia ilga vaga vaiko kišenę papildydavo dviem litais, kurie vėliau virsdavo burnoje tirpstančių ledų porcijomis.

2.Fobijos. Ne veltui sakoma, kad gyvenimas kupinas akibrokštų. Neaplenkė jie ir Povilo. Sausio pabaigoje švęsiantis savo 28-ąjį gimtadienį, SKM vandenis vaikystėje turėjo baimę... vandeniui.

„Pats nesu didelis žvejybos fanas, bet vandenį mėgstu. Nors kažkada, kai buvau mažas, esu skendęs. Man tuo metu buvo gal trylika ar keturiolika metų. Draugai truputį kvailiodami pajuokavo“,- prisimena įvykį P. Kirdeika.

Be nugalėtos baimės vandeniui, šiandien, prisipažįsta Povilas, su viena savo fobija vis dar kartais tenka pakovoti – aukščio baimė, kuomet tai yra neaptverta, atvira teritorija.

„Šita baimė irgi iš vaikystės. Bijau, matyt, dėl to, kad kai buvau mažas, kartą Palangoje karuselėse mane labai išgąsdino.

Nors aukštis ten nėra didelis, bet tų karusėlių ilgą laiką nestabdė, nepaisant to, kad aš garsiai prašiau sustabdyti“,- liūdna vaikiška patirtimi dalinasi P. Kirdeika.

3.Batonas. Be šeimos, sako Povilas, gyvenime dar svarbūs ir draugai. Daug jų Povilas neturi, tačiau dauguma jų likę nuo pradinių klasių arba tokiais tapo kovojant vienoje komandoje aikštelėje.

„Draugas – tai... Na, tu su draugu eini į šokius, tu su draugu vienas pas kitą eini į svečius. Mokykloje su draugu per ilgąją pertrauką eidavome pas kurį nors į namus valgyti batono. Su pienu ir braškių uogiene. Nusiperki du kepalus dar to nepjaustyto batono, skaniai per pertrauką sukapoji ir bėgi atgal į mokyklą“,- draugo sąvoką bando apibrėžti SKM treneris.

4.Būtinoji gintis. Povilas paprastai išlieka ramaus būdo, nesikarščiuoja, nors mokyklos suole teko ir kumščius į darbą paleist.

„Pradinėse klasėse nesutarėme su kitos klasės berniukais, tai pasipešdavai. Bet vis dėlto vaikystėje gal tik du kartus teko įsivelti į muštynes, bet šiaip iki šių dienų vengiu konfliktų, brutalumo“,- rimtai sako SKM treneris.

Kartą treneriui kantrybė trūko, tačiau paleistas smūgis buvo būtinoji gintis: „Turiu vieną negerą prisiminimą. Esu klasiokui trenkęs. Tas klasiokas mane nuolat provokuodavo, vieną kartą nebesusilaikiau ir gavo į nosį. Negera buvo dėl to, kad buvo ir gaila klasioko, bet kitą kartą reikia apginti ir save“.

Staiga susijuokia ir sako, kad tekdavo ir su mergaitėm vaikystėje pasipešti: „O ką? Kažkaip gi pakibinti rūpi. Žinai, kaip pradinėse klasėse būna! Už kasos timptelt”.

5.Pirmūnas. P. Kirdeika, baigęs Nemenčinės 2-ąją vidurinę mokyklą (šiuo metu gimnazija – red. past.), prasitaria, kad iki devintos klasės pažymių knygelė turiniu blizgėjo, mat buvo klasėje vienas pirmūnų.

„Mokiausi ir stengiausi nemažai, buvau pirmūnas. Tik vėliau laiko krepšiniui skirdavau vis daugiau. Prisimenu, tuo metu sportas rūpėjo labiau nei mergaitės. O gal turėjo būti atvirkščiai“,- juokiasi SKM auklėtinių treneris.

rsz dsc01083

6. Mokytojas. SKM treneris taip pat dirba ir mokytoju Nemenčinės gimnazijoje, mokykloje, kurią pats baigė. Pamokų metu tenka daug bendrauti su vaikais. Kokia gražaus bendravimo tarp mokinio ir mokytojo auksinė taisyklė?

„Stengiuosi išlaikyti tą ribą tarp draugo ir mokytojo. Su vaiku bendrauji kaip su draugu, tačiau pagarba yra ta riba, kai vaikas supranta bendraujantis su mokytoju“,- tvirtina P. Kirdeika.

Pasak SKM trenerio, gyvenime svarbu mokėti daugiau nei tik žaisti krepšinį: „Krepšinis nėra tik žaidimas, technika, gebėjimas įmesti į krepšį. Tai taip pat yra ir žmogaus savybės, kurias akcentuoji vaikams. Pagaliau vaikams sakau, kad siektų savo tikslo, jeigu tu nori tapti krepšininku, tu gali juo tapti, bet nepamiršk, kad tai yra sportas, konkurencija, gyvenimas, todėl matyk ir kitas galimybes“.

7.Kamuolys. Krepšinio trenerio laisvalaikis paženklintas kamuoliu. Nors krepšinio treniruotes Povilas pradėjo lankyti dešimties, tačiau šalia krepšinio išaugo susidomėjimas ir kitomis sporto šakomis, kuriose gainiojamas kamuolys.

„Futbolą kartais mėgstu ir pats pažaisti. Praėjusiais metais yra tekę žaisti Sekmadieninėje futbolo lygoje, bet dabar dažniau mėgstu šitą žaidimą stebėti“,- sako FC „Barcelona“ gerbėjas.

P. Kirdeika prisipažįsta, kad vasarą mėgsta kitą žaidimą su kamuoliu. Na, veikiau su kamuoliuku ir rakete: „Mėgstu pažaisti lauko tenisą. Nemenčinėje kaip tik yra kortai, kuriuose lankytis gali Nemenčinės sporto klubo nariai. Tai stengiuosi pasinaudoti šia galimybe bent jau vasarą“.

8.„SK Nemenčinė“. Krepšinio treneris jau daugiau nei dešimt metų rengiasi „SK Nemenčinės“ komandos marškinėlius ir eina kovoti į aikštelę kaip žaidėjas.

Su komanda žaidžiantis Vilniaus krepšinio lygos (VKL) B lygoje ir Sostinės B lygoje, „SK Nemenčinės“ krepšininkas sako, kad tenka dėl krepšinio pasistengti suderinti darbus.

„Turime vadybininką, kuris kartu žaidžia komandoje, bet yra ir įpareigotas prieš varžybas suburti komandą. Turime taisykles – prieš varžybas visiems yra išsiunčiamos žinutės, o tu jau turi į ją atsakyti, ar būsi varžybose, ar ne. Jei nebūni, reikia pasiteisinti komandai“,- apie dukart per savaitę besitreniruojančios komandos gyvenimą iš vidaus pasakoja Povilas.

Žaliai baltais marškinėliais vilkinti komanda aprangos vis tik nuo BC Kauno „Žalgirio“ nenusižiūrėjo: „Nors pats sergu už Kauno „Žalgirį“, tačiau spalvų reikšmė kita. Patinka man tos spalvos, o šiemet dar naujus modelius turime... O spalvos dėl to, kad mūsų pagrindinis rėmėjas yra „Nemenčinės mediena“, žalia su medžiais susijusi“.

Šešis metus žaidęs Arvydo Sabonio ir Lino Kleizos numeriu, šiame sezone du vienetus P. Kirdeikai teko išmainyti į naują skaičių ant nugaros – 23. SKM treneris prisipažįsta, kad numerį rinkosi su mintimi apie žinomą NBA krepšininką Michael‘ą Jordan‘ą, tačiau šis skaičius turi ir kitą simbolinę reikšmę – yra Povilo gimimo diena.

9.Diplomai. Pergales krepšinio aikštelėje liūdijantys diplomai ne kartą buvo teikiami SKM treneriui į rankas, tačiau universiteto baigimą – dukart.

„Krepšinį pradėjęs žaisti dešimties, jau dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje žinojau, kad pirmiausia stosiu į kūno kultūros specialybę. Patiko krepšinis, patiko sportas, todėl norėjau žinių. Jau seniai norėjau dirbti su vaikais, juos mokyti“,- teigia VPU (dabar – LEU, red. past.) bakalauro studijas baigęs P. Kirdeika.

Įkvėpimą tapti mokytoju paskatino Povilo kūno kultūros mokytojas Danielius Lukošius, kuriam šiandien treneris ranką spaudžia kaip kolegai.

„Į magistrą Mykolo Riomerio universitete stojau dėl to, kad maža kas, nežinai, kaip pasisuks gyvenimas. Jeigu taip nutiktų, antras diplomas ir žinios, manau, pagelbėtų“,- sako Savivaldos institucijų administravimo specialybę MRU studijavęs P. Kirdeika.

10.Kalnai. Geriausias poilsis – kelionės. Povilas prisipažįsta, kad mieliau atostogoms renkasi karščiu alsuojančius kraštus, tačiau būna ir išimčių.

„Laisva vasara – šioks toks privalumas kelionėms. Kiekviena šalis, kurioje teko būti, yra skirtinga: turi savo ypatumų, tradicijų, nauja kultūra. Vienur karšta, kitur šalta. Karštis, žinoma, smagiau, vanduo, bet, pavyzdžiui, Austrijos kalnuose buvau, tai jauti ramybę. Kalnuose balkone sėdi sau su kavos puoduku... Malonus jausmas“,- tvirtina šią vasarą su drauge Bulgarijoje atostogavęs krepšinio treneris.

Povilas mėgsta įvairias keliones – ir suplanuotas su tiksliu maršrutu, ir tokias, kurios gimsta iš spontaniškumo. Pasak P. Kirdeikos, planų pasikeitimas kelionėje jo negąsdina, tai netgi įdomiau.

rsz dsc01091

Naujienų sąrašas