SKM vandenis, sugebėjęs pakinkyti vėją

Kovo vidurį sutinkame su ramiu ir mandagiu Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneriu Mantu Mudėnu, kuris atvirai pasidalino spalvingiausiais ir įsimintiniausiais savo gyvenimo epizodais.

Architektūriniuose gyvenimo labirintuose kurį laiką blaškęsis ir neradęs savo vietos po saule, M. Mudėnas dabar sako, kad jei jau kažkas turėjo nutikti gyvenime, tai taip ir nutiko.

10 istorijų iš SKM jaunųjų krepšininkų generolo gyvenimo:

1. Sostinė. M. Mudėnas gali drąsiai save vadinti sostinės gyventoju. Mat Vilniuje SKM treneris gyvena nuo pat gimimo, tai yra jau 26 metus.

„Aš neįsivaizduoju savęs gyvenančio kitur, ypač kitoje šalyje. Kitas Lietuvos miestas, kuriame norėčiau gyventi, jei negyvenčiau Vilniuje, būtų Klaipėda. Arba Nida, kur prabėgo visos vasaros“,- tvirtina SKM jaunųjų krepšininkų strategas. Pasak SKM trenerio, darbas užsienyje visada Mantui buvo sunkiai suprantamas ir pateisinamas dalykas.

Anot Manto, pagyvenus nuosavame name, buvo labai sunku vėl kraustytis į butą, nes trūko ir gamtos, ir ramybės, ir poilsio bei lėtesnio gyvenimo tempo, kuris nusistovėjo išsikrausčius į namą.

[foto_2] Mantas Vilnių iškeistų nebent į pajūrį. Nuotr. iš asm. albumo

Ir visgi kaip tikras vilnietis Mantas serga už savo miesto krepšinio komandą - Vilniaus „Lietuvos ryto“: „Dvikovose su „Žalgiriu“ aš palaikau  „Lietuvos ryto“ ekipą, kitaip ir būti negali, tačiau jei rungtyniaujama tarptautinėje arenoje, tuomet palaikau Lietuvos komandas: „Lietuvos rytą“, „Žalgirį“, „Rūdupį“, „Neptūną“...“. M. Mudėno teigimu, niekada neturėjo vieno favorito vilniečių komandoje, nes krepšinis, anot Manto, juk yra komandinis žaidimas, todėl patinka komanda ir jos žaidimas. 2. Trio. Būdamas pradinuku, Mantas net triskart keitė mokyklas. Pirmoji mokykla, kurioje SKM treneris pasitiko rugsėjo 1-ąją, buvo Mindaugo vidurinė mokykla: „Čia aš pabaigiau pirmą ir antrą klases, tuo metu, prisimenu, kaip tik ir gyvenome netoli Mindaugo vudrinės mokyklos, todėl buvo labai patogu. Antroji mokykla, kurią lankiau dvejus metus, buvo Karoliniškių gimnazija - ją lankiau dėl to, kad tėvai nusprendė statytis namą užmiestyje ir aš tuomet keliems metams išsikrausčiau pas senelius.“ Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja, ir, ko gero, tiesos šiuose žodžiuose yra, nes trečioji mokykla, kurią lankė Mantas, buvo Antakalnyje įsikūrusi Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla. „Šią mokyklą lankiau iki jos baigimo, bet ji man labiausiai patiko, nes čia buvo visko, nors, tiesa, iki jos nusigauti tikrai užtrukdavo“,- šypteli mokyklos laikus prisiminęs M. Mudėnas.

SKM trenerio teigimu, sunkiausia buvo šeštoje klasėje, kuomet teko pamokas lankyti antroje pamainoje, nes namo po krepšinio treniruočių tekdavo grįžti beveik vidurnaktį.  

3. Universitetai. Atrodo, kad Mantą gyvenime lydi skaičius „3“: triskart keista mokykla ir triskart pasukta skirtingais studijų keliais. Po mokyklos baigimo, įkalbėtas tėvų bei jau šią specialybę studijavusių dviejų kaimynų, Mantas pirmąsyk stojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), inžinerinės informatikos specialybę.

„VGTU buvo mano pirmasis universitetas. Prisimenu, kad ir studijas rinkausi anglų kalba. Tuo metu ši specialybė atrodė perspektyvi ir reikalinga, tačiau po dviejų šių studijų metų supratau, kad ne, tai ne mano sritis. Šį įstojimą galima būtų pavadinti ten, kur norėjo tėvai“,- atvirai pasakoja M. Mudėnas.

„Vėliau, pradėjęs dirbti vadybininku, sugalvojau, kad reikia stoti kur nors, kas susiję su finansais. Todėl šį kartą pasirinkau finansų ekonomikos studijas Mykolo Romerio universitete. Iš tiesų pirmosios ir antrosios studijos, jų kryptis, buvo visiškai nesusiję du skirtingi dalykai“ ,- prisipažįsta Mantas.

Atėjus 2008-iesiems ir ekonominės krizės bangai, Mantas neteko darbo, o kartu ir galimybės mokėti už studijas, todėl jas teko nutraukti. Tačiau šis posūkis iš esmės pakeitė SKM trenerio gyvenimą, nes, pasak M. Mudėno, jis pagaliau atrado vietą, kurioje ir nori likti.

„Pagaliau įstojau ten, kur aš pats norėjau - į kūno kultūros specialybę Lietuvos edukologijos universitete. Dabar tikrai esu patenkintas, mokslai įdomūs ir tikiuosi, kad pavyks sėkmingai pabaigti juos“,- džiaugsmo savo pasirinkimu neslepia Mantas.

Mantas sako, kad šešių metų blaškymasis padėjo surasti tikrąjį kelią, mat tie metai vyrui padėjo suprasti, ko jis nori gyvenime.

4. Akademija. Kūno kultūros studijos Lietuvos edukologijos universitete (LEU) buvo jau, matyt, seniai Manto studijų pasirinkimo sąraše, nes vyras sportavo nuo pat mažumės.

„Nuo trečios klasės (tuo metu man buvo aštuoneri) pradėjau sportuoti krepšinį šaltuoju metų laiku, o šiltuoju buriuodavau. Treniruotes lankiau Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje (ŠMKA). Tai draugė mano ir pajuokauja, kad sudeginčiau tą diplomą, nes dabar prie darbo netinka“,- juokiasi SKM auklėtinių treneris.

Manto teigimu, visą laisvą laiką po mokslų užėmė sportas. „Net ir pasibaigus krepšinio treniruotėms akademijoje, negalėjau gyventi be krepšinio, todėl subūriau mėgėjų komandą, kurios neoficialiu treneriu ir buvau, ir žaisdavome sostinės mėgėjų lygoje. Kadangi, nors ir neoficialiai, dirbau savo komandoje treneriu, tai paskatino mano komandos draugą, buvusį SKM trenerį Renatą Kurilionioką, pasiūlyti išbandyti savo jėgas SKM, dirbant su vaikais“,- Mantas prisimena karjeros pradžią SKM.

Komandą, kurią treniravo Mantas, kiekvieną sezoną į mūšius aikštelėje stodavo vis su skirtingu pavadinimu: „Reali idėja“, „Žiogas“, „Remax“, „Jomajo“ ir dabar komanda išlaikė žuvusio draugo garbei suteiktą komandos pavadinimą „Bitinas“.

Paradoksalu, kad akademijoje Manto treneriais buvo ir du dabartiniai jo kolegos SKM: treneriai Egidijus Ženevičius ir Arūnas Umbrasas. „Į krepšinio treniruotes, kiek save atsimenu, visada eidavau labai noriai, tačiau ir padariau vieną klaidą, kuri, ko gero, pakenkė mano, kaip žaidėjo, karjerai. Buvo metas, kai lankiau treniruotes rytais, tačiau dėl draugo perėjau į vakarinę pamainą. Po savaitės mano išėjimo buvo renkami vaikai į stipresnę komandą,o manęs toje grupėjejau nebebuvo. Praradau puikų šansą, nes, manau, kad mane būtų tikrai atrinkę“,- surimtėjęs kalba M. Mudėnas.

Pasak buvusio krepšininko, patekimas į stipresnę komandą buvo bene garantuotas, nes Mantas pagal testų duomenis tarp žaidėjų buvo pirmame trejetuke. „Apmaudu, bet praeities nepakeisi“,- nusišypso Mantas.

„Pradėjus dirbti SKM, visiškai kardinaliai pasikeitė mano gyvenimas. Nesitikėjau to. Ir požiūris į gyvenimą pasikeitė. Ir pats pasikeičiau, nes jaučiuosi laisvesnis, bendraudamas su žmonėmis. Gyvenimas iš tokios monotoniškos kasdienybės virto nesibaigiančia švente. Priešingai nei anksčiau, dabar į darbą keliesi su gera nuotaika, lauki, kada susitiksi savo auklėtinius, nes ir vėl bus smagios treniruotės, išgirsi įvairius vaikų pasakojimus. Kitaip negaliu pavadinti, nes tai - šventė“,- džiugiai sako M. Mudėnas.

M. Mudėnas šiuo metu treniruoja SKM auklėtinius keturiuose darželiuose: „Skroblinukas“, „Želmenėliai“, „Mažylis“ ir darželis-mokykla „Vilkpedė“. Taip pat SKM treneris dar turi ir vieną mokyklinukų grupę - 1999 metais gimusius berniukus, kurie treniruotes lanko Fabijoniškėse.

6. Saga. SKM krepšininkų strategas namuose turi geriausią žmogaus draugą - Sibiro haskių veislės patelę, vardu Saga. Tai ne ta saga, kurią siūname į švarką, šis vardas, anot Manto, reiškia kažkieno tęstinumą.

„Iš pradžių šuns prisireikė mano jaunėlei sesei. Kaip ir maniau, kelis mėnesius pasidžiaugė ir viskas, nebereikia. Tad visai netrukus aš pasiėmiau savo globon Sagą, kuri su manimi gyvena jau dvejus metus. Bet būna su ja visokių kuriozų ir kol kas jie nesibaigia“,- atsidūsta Mantas.

Mantas pradeda vardinti Sagos žygdarbius namuose: išlaužtos durys, visiškai sudraskyta odine sofa, iš kurios teliko skutai ir atlošas, jei kartais norėtum atsiremti. „Grįžti iš darbo namo, praveri duris ir matai tą vaizdą - sofos nebėra. Tiesa, matyt, atlošo neįveikė, tai paliko. Žodžiu, buvo tą akimirką lengvas šokas mane ištikęs“,- juokiasi Sagos šeimininkas.

Pasak Manto, šuns priežiūra reikalauja atsakomybės ir laiko, todėl būna sunku išvykti į keliones. Be to, sako Mantas, haskiai nėra sarginiai šunys: „Kiekvienas atėjęs žmogus jai yra draugas, o jei dar pažaidžia su ja, tai draugai visam gyvenimui“.

[foto_5] Mantas nuo mažų dienų jau vairuoja laivę. Nuotr. iš asm. albumo

7. Vėjo! Vėjo! Vėjo! Pirmą kartą jachtoje Mantas atsidūrė būdamas vos dvejų su puse metų. „Močiutė tiek istorijų iš mano vaikystės jachtoje turi sukaupusi, oho! Viena smagesnių, kuria galiu pasidalinti, privertė visus juoktis, kas tuo metu buvo jachtoje. Močiutė visada labai rūpinosi mūsų saugumu, kai buriuodavome, todėl visada visi vilkėdavome gelbėjimosi liemenes. Bet kartą, kai buriavome Kuršių mariose, aš staiga dingau. Nulindau į kajutę, nusimečiau tą liemenę, išsiropščiau ant denio prie stiebo ir sakau: „Močiute, aš jau nebe junga, aš jau jūreivis!“. O močiutė bėgt į mane, kad tik liemene apvilktų“ ,- juokiasi Mantas.

Buriavimas M. Mudėno gyvenime atsirado ne šiaip sau - mat abu Manto seneliai patys užsiėmė profesionaliai buriavimu, abu turi kapitono teises, o močiutė Marytė Mudėnienė, ko gero, pasak Manto, yra vis dar vienintelė Lietuvoje buriuotoja moteris, turinti kapitono eilę.

„Tas buriavimas šeimoje tarsi eina iš kartos į kartą: seneliai buriuoja, mano tėtis buriavo, aš buriavau. Mano tėtis buvo savo buriavimo klasėjebuvo antras, todėl tėtis susilaukė kvietimo prisidėti prie Sovietų Sąjungos rinktinės, tačiau tėtis atsisakė ir pasirinko mokslus. Aš pats nuo šeštos klasės pradėjau ir būdavo nuo gegužės iki rugsėjo visas vasaras praleisdavau ant vandens arba Trakuose, arba Nidoje buriuodamas“,- dalinasi atsiminimais jau patyręs buriuotojas.

Anot Manto, jis gali pasidžiaugti, kad buvo įtrauktas į Lietuvos jaunių buriuotojų rinktinę, nors varžybose dalyvauti neteko. „Jei plauki atsipalaidavimui, norėdamas pailsėti, tai buriavimas tuomet nustoja būti sportu, nes kai varžaisi su komandą varžybose, visada sunkiausias būna startas, nes dažnai gera pradžia gali nulemti, kaip pasibaigs viskas. Žinoma, įtakos turi ir distancija, vėjas, susikalbėjimas komandoje, o jis turi būti besąlygiškas“,- buriavimo ypatumus pasakoja M. Mudėnas.

8. Šefas. Mantas sako, kad moka būti ir ūkiškas vyras - jei reikia ir vinį įkals, jei prireiks, ir plytelę priklijuos. Tačiau pasiteiravus, ką mieliau pasirinktų - gaminti vakarienę ar plauti indus, net nepagalvojęs atsakė, kad gaminti vakarienę.

„Kada jau turėsiu savo būstą, tai pirmasis pirkinys būtinai bus indaplovė,- juokiasi Mantas. - Mano kulinarijos pamokos prasidėjo tada, kai po tėvų skyrybų likau gyventi su tėčiu. Kadangi tėtis daug dirbo, tai gal dar šeštoje klasėje besimokydamas išmokau ir vištą iškepti, ir sriubą išvirti. Tai maisto gaminimas man neproblema, juolab, kad man tai patinka daryti. Mielu noru vakarienę gaminu savo antrai pusei.“

Tačiau Mantas papurto galvą sakydamas, kad sau gamintis valgyti jis nemėgsta ir stengiasi čia sugaišti kuo mažiau laiko.

9. Vandenis. M. Mudėnas gimė sausio 31-ąją, tad neatšaukiamai zodiakų gretose pelnė Vandenio titulą. Mantas sako, kad horoskopais netiki, bet mėgsta iš jų kartais pasijuokti.  Ir vis dėlto savo charakterį gana greitai ir paprastai apibūdina: „Išties esu ganėtinai uždaras žmogus, mažiau bendraujantis, kokiam vakarėlyje tikrai neatsidursiu įvykių centre, mieliau pasirinksiu stebėtojo poziciją. Tačiau be to dar esu draugiškas, mielas, visada pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką, jei to reikėtų draugams“. Matyt, ne veltui vienos idealiausių atostogų Mantui būtų išplaukti su jachta, apsistojant vis kito Baltijos šalių uoste arba plaukti į pietų jūrą ir praleisti atostogas ant vandens, pasitinkant ar palydint saulę.

[foto_3] Kai tik gali, Mantas stengiasi ištrūkti nuo sostinės šurmulio. Kartais net ir už Lietuvos sienos (Estija). Nuotr. iš asm. albumo

10. Ateitis. „Ateitis? Kaip jau Dievas duos. Trenerio darbe nevisada viskas priklauso nuo tavęs - dar yra ir vaikai, jų noras ir pastangos. Norėčiau ir toliau dirbti treneriu, turėti laimingą šeimą. O ko daugiau ir reikia?“,- santūriai klusteli Mantas.