Skorpiono užrašai: kareiviai, antroji religija ir fėjos

Naujas Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) sezonas dar tik įgauna pagreitį, tuo tarpu įdomios SKM trenerių gyvenimo istorijos, priversiančios bent šyptelėti, išlieka.

 

Tad jau septintame didžiausios krepšinio mokyklos Lietuvoje sezone tęsiame interviu ciklą su SKM treneriais. Šį kartą visos „Trenerio portreto“ šviesos nukreiptos į ramų, bet daug entuziazmo savyje turintį Karolį Griškų.

1. Vilkas. SKM treneris Karolis Griškus gimė sostinėje, tačiau vaikystę bei paauglystę praleido Dzūkijoje. Mat vos trejus metus teturėjusį berniuką tėvai išsivežė į Alytų, kur Griškų šeimą nubloškė tuo metu susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės.

 

„Alytuje tuo metu tėvams pasiūlė geriausias gyvenimo sąlygas ir darbą, tad taip ir persikėlėme į Alytų. Čia praleidau vaikystę, lankiau ir baigiau mokyklą, čia daug draugų. Tačiau, kaip mama pasakė, Vilniuje gimei, į jį ir grįžai“,- gimtinės klausimą padeda išpainioti po Skorpiono zodiako ženklu gimęs K. Griškus.

Pasak Alytaus „Jotvingių“ gimnazijos absolvento, savo vaikystės miestą kaip ir sostinę jis galėtų palyginti su vilku, o to priežastis – aplinka, kurioje augo treneris: „Alytuje yra karinis batalionas, o mūsų namas kaip tik yra tarp kareivinių ir kuopos pastatų. Tad vaikystė mano prabėgo tarp kareivių“. K. Griškus prisimena, kad būdamas vaikas dažnai lįsdavo per tvorą ir iš kareivių obuolius džiaudavo, nors civiliams toje teritorijoje rodytis buvo draudžiama.

Tačiau kareiviai vaikų smalsumui pernelyg didelės reikšmės neteikė, kartais net patys kreipdavosi į juos su asmeniniais prašymais. „Kadangi kariai negalėdavo ir patys išeiti už savo teritorijos ribų, tai prašydavo mūsų nubėgti į kioską ir nupirkti jiems saulėgrąžų... Iš tiesų labai pasiilgstu savo vaikystės, draugų, kurių dauguma, deja, išsivažinėjo“,- vaikystės įspūdžiais dalinasi su kareivių skanduotėmis vietoje lopšinių užmigdavęs SKM treneris.

2. Skaičiai. „Niekada nemesiu kelio dėl takelio“,- sako užsispyrusiu save vadinantis K. Griškus. Taip pat daug dėmesio savo gyvenime Karolis skiria planavimui, nors čia pat ir pats patraukia save per dantį: „Aš prisiplanuoju, o Dievas juokiasi iš mano planų“. Ko gero, iš pomėgio planuoti darbus savo gyvenime gimė nauja meilė. Meilė statistikai.

„Nuo mažens labai mėgstu skaičius, matematiką. Esu realiukas. Todėl labai patinka ir statistika: veduosi užrašus, kuriuose žymiuosi rekordus, krepšinyje – kiek treniruojamos komandos iškovojo pergalių, kiek patyrė pralaimėjimų. Visus užrašus saugau, todėl kartais labai įdomu atsiversti ir panagrinėti, kaip keičiasi žaidimas“,- pasakoja K. Griškus.

 

[foto_2] K. Griškus moka puikiai skaičiuoti. Nuotr. Iš asmeninio archyvo

Dar mokykloje atsiradęs pomėgis skaičiams turi ir romantišką istorijos pusę. Mat Karolio auklėtoja buvo matematikos mokytoja, kurios dukra buvo vienmetė su SKM treneriu ir mokėsi paralelinėje klasėje. „Man patiko jos (auklėtojos – red. past.) mokymo metodika, o ji mane nuolat klasei pateikdavo kaip pavyzdį, kadangi matematika buvo mano mėgiamiausia pamoka ir gerai sekėsi, bet tas vėliau pasidarė net nejauku. Be to, klasės draugai nuolat pašiepdavo mane, kad štai jau žentą nusižiūrėjo, nes vis piršdavo mane su savo dukra“,- juokiasi K. Griškus.

Viena iš juokingiausių istorijų, kurią tebemena per giminės susibūrimus trenerio artimieji, yra vaikystės išdaiga su močiutės pinigais.

„Buvo tokia istorija. Dar tais laikais, kai pinigai buvo talonai (laikinieji Lietuvos pinigai, atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. – red. past.). Atlyginimą irgi mokėjo tais talonais ir mano močiutė, kai gaudavo pinigus, dėdavo juos po servetėle ant spintos. Paprastai antrame tos spintos stalčiuje būdavo saldumynai ir, žinoma, aš, dar darželinukas, siekdamas tų saldumynų, užkliudžiau alkūne tą servetėlę su pinigais. Tada staigiai nuėjau pas kaimyną, savo draugą, ir sakau jam: „Raima, einam gumos!“. O tik neseniai Lietuvoje buvo atsiradę „Orbit“, „Dirol“ kramtomoji guma,- linksmai pokštą prisimena vyriausias Griškų sūnus. – Kadangi man gražiausia buvo mėlyna spalva, tai išsitraukiau tos spalvos taloną – mešką, o jis, pasirodo, buvo dar ir didžiausias (500 vertės!). Už juos tiek prisipirkau gumos, kad man nebesusispaudė žandikaulis nuo jos kiekio burnoje! Saldžios seilės per lūpų kraštus bėga, burna nebesusičiaupia, kišenės pilnos tos gumos, draugas taip pat atrodo, o dar ir tų pinigų likę...“

Kam laimė, kam nuostolis. Išsigandę senelės barimo, kai pamatys su kramtomąja guma sklidinomis kišenėmis, Karolis su draugu nusprendė pasielgti gudriai – išmesti ir gumas, ir likusią grąžą į netoliese buvusį šulinį. Visa tiesa paaiškėjo po dviejų dienų, kai susitiko trenerio ir jo draugo Raimondo senelės. Pastaroji ir papasakojo, kad Raimondas aną dieną grįžęs namo visas kramtoma guma išsiterliojęs. „Paklausiau, iš kur gavai? Tai atsakė, kad Griškutis privaišino“,- istoriją besijuokdamas užbaigia K. Griškus.

4. Klystkeliai. K. Griškus ne nuo pat mažens svajojo apie krepšinį ar juolabiau tapimą krepšinio treneriu. Iki lemtingosios akimirkos, kai Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) vadybos ir verslo administravimo specialybės studentas tvirtai pasiryžo savo ateitį sieti tik su treniravimu ir oranžiniu kamuoliu, SKM treneriui teko paklajoti, kol atrado savo kelią. Lankęs ir futbolą, ir baseiną, kuriame iki tol nemokėjęs plaukti vaikis ne tik išmoko išsilaikyti vandens paviršiuje, bet ir ėmė rodyti rezultatus (kas čia žino, galbūt Lietuva prarado Rūtos Meilutytės pirmtaką?), Karolis nusprendė pasirinkti krepšinį. Deja, laikrodis buvo negailestingas – sulaukus šešiolikos metų jau sunku siekti krepšinio aukštumų, tačiau užsispyrėlis jaunuolis tiek turėjo savyje energijos, kad vis dėlto draugo kvietimu prisijungė prie kitos komandos Alytuje, kurioje treniravosi dvejus metus iki atvykimo į sostinę. „Tik atvykęs į sostinę studijuoti, gimtadienio proga gavau gerą „Nike“ krepšinio kamuolį. Bet man buvo taip gaila juo žaisti kieme, mat nusidėvės! Ir metus, dar tuomet nežinodamas, kad galima sportuoti ir žaisti krepšinį mėgėjiškai, rimtai pasišvenčiau studijoms“,- atvirauja SKM treneris.

[foto_3] Sulaukęs 16 m. K. Griškus pasirinko krepšinį. Nuotr. iš asmeninio archyvo

5. „2religija”. Antri studijų metai įnešė naujų vėjų į Karolio gyvenimą. Tuomet K. Griškus sulaukė alytiškių pastiprinimo – jaunesnieji draugai, lankę treniruotes Alytaus sporto centre, vos atvykę į Vilnių pradėjo žaisti krepšinį įvairiose mėgėjų komandose Sostinės krepšinio lygoje.

„Pamaniau, kuo aš blogesnis. Tai su vieno pažįstamo pagalba išsinuomavome salę, nupirkome aprangų, ir, pasitelkę visus įmanomus būdus, surinkome entuziastų komandą, kuriems krepšinis buvo antra religija, kaip ir man. Taip ir pavadinau komandą, su kuria jau skaičiuojame penktąjį kovų aikštelėje sezoną“,- nestokodamas entuziazmo apie komandos įkūrimą pasakoja Karolis.

Pasak komandos „2religija” įkūrėjo, sunkiausi yra organizaciniai, vadybiniai ir finansiniai darbai, tačiau komandos susibūrimas ir laimėjimai priverčia tokius dalykus nustumti į antrą planą.

6. Fėja skalbėja. K. Griškus krepšinio subtilybių moko ne tik SKM mažuosius, taip pat dar yra ir kelių Vilniaus mėgėjų komandų strategas, bet ir pats nepamiršta išbėgti į aikštelę. Šį sezoną Karolis žais komandoje, pavadinimu… „Fėja skalbėja“.

„Praėjusiais metais komanda vadinosi „Ridikas“, suprask, sveikas kaip ridikas. Tačiau po praėjusio sezono, kuriame 7 iš 15 komandos narių patyrė traumas, tas pavadinimas kaip ir nebelabai mums tiko. Taip jau nutiko, kad šiame sezone sujungsime dvi komandas ir nuo šiol komanda, atsižvelgiant į rėmėją, vadinsis legendiškai – „Fėja skalbėja“. Jau ir aprangą turiu, kuri, beje, yra vienoje pusėje rožinė, kitoje – violetinė“,- apie naujo sezono iššūkius prabyla žaidėjas.

Pasirodo, naujoji komandos apranga jau atkreipė ir vaikų dėmesį, kuomet treneris dirbo vasaros stovykloje. Mat K. Griškus sulaukė netikėto klausimo iš vaikų: „Treneri, o kodėl jūs su mergaitiškais šortais?“.

Tačiau žaidėjas pažymi, kad jei prieš komandų burtų traukimus naujajame sezone netilo kalbos, kad „Fėja skalbėja“ bus be vargo įveikta, tai po rungtynių su viena iš veteranų komanda, kurią „Fėja skalbėja“ įveikė solidžiu taškų skirtumu, užkulisiuose giesmė pasikeitė: „Ne pavadinimas žaidžia, o komanda“

[foto_4] Į SKM būrį treneris įsitraukė 2012 m. Nuotr. Iš asmeninio archyvo

7. SKM. 2012 metais Karolis Griškus tapo Sostinės krepšinio mokyklos jauniausiųjų krepšininkų treneriu. Šiuo metu licenzijuotas SKM treneris dirba su 5 Vilniaus darželių auklėtiniais, taip pat dar turi savaitgalinę grupę, tad paroje nebetiek ir daug laiko lieka laisvalaikiui. „Man patinka tai, ką aš darau. Kuomet metus teko dirbti pagal specialybę ir tekdavo dirbti ofise supratau, kad aš mieliau praleisiu dieną toje priprakaituotoje sporto salėje užuot sėdėjęs ofise ir laukęs, kol laikrodžio rodyklė pagaliau atsistos ant penkių“,- apie krepšinio trenerio darbo teikiamas emocijas pasakoja K. Griškus.

K. Griškus prisipažįsta, kad vaikų emocijos, mąstymas ar pažerti sąmojo perliukai kartais praskaidrina dieną, kartais taip prajuokina, kad tenka net įsikąsti sau į liežuvį, kad nepradėtų balsu juoktis.

 

8. Butaforija. Treneris prisipažįsta, kad vis dar nesuprantu tokių sirgalių, kurie palaiko komandą tik tuomet, kai ji laimi. Tokius sirgalius Karolis vadina tiesiog butaforiniais sirgaliais.  „Ir pats nesu tas butaforinis sirgalius – jei jau laimi komanda, tai džiaugiesi, jei pralaimėjom, liūdi kartu, bet nepuoli dergtis visokiais žodžiais viešoje erdvėje“,- tvirtina Kauno „Žalgirio“ fanas. 9. Ligonis. SKM darželinukų treneris savo laisvalaikį mėgsta leisti aktyviai, žaidžiant futbolą, krepšinį, tinklinį. Dar būdamas paauglys, Karolis užsikrėtė nauja liga – kelionėmis į kalnus ir, žinoma, slidinėjimu.

[foto_5] Laisvalaikiu K. Griškus mėgsta aktyviai leisti laiką. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Iš tikrųjų slidinėjimu mane sudomino tėvai, jiems turėčiau už tai dėkoti. Jie žiemą atostogauti važiuoja ne į egiptus ar turkijas, o į kalnus, ten, kur šalta. Prisimenu, vienas klasiokas mane kvailu išvadino nesuprasdamas, kaip aš galiu važiuoti ten, kur šalčiau nei Lietuvoje. Iš pradžių ir man atrodė, kad kažkas čia negerai. Iš baimės, kai pirmą kartą tėvai atvežė prie kalno ir užkilom keltuvu, pagalvojau, kad atvežė mane pribaigt“,- juokiasi šią istoriją prisiminęs sportininkas.

Nuo tada, K. Griškaus teigimu, kalnai tapo liga, kuri nepagydoma. „Kalnai man taip patinka, kad aš kasmet stengiuosi pasitaupyti ir būtinai atostogoms išlėkti į kalnus“,- tvirtina slidininkas. Slidinėjimu Karolio tėvai užkrėtė ne tik savo vyriausiąjį sūnų, bet ir jaunesnįjį sūnų Kasparą ir jaunėlę dukrą Patriciją.

[foto_6] Didžiausia K. Griškaus palaima - sūnus Kajus. Nuotr. Iš asmeninio archyvo

10.  Kinderis. Paklaustas, ar turi gyvenimo moto, Karolis sako, kad nevisai, bet dažnai mėgsta sakyti, kad nėra kur skubėti. „Tu skubi, skubi, skubi gyvent, o juk kartais reikia pasidžiaugti, apsidairyti aplinkui, pasižiūrėti, ką tu turi dabar, atsigręžti ir pamatyti, ką padarei gerai, o ką blogai“,- svarsto K. Griškus. Tačiau viena reikšmingiausių gyvenimo dovanų SKM treneriui yra jo sūnelis Kajus, kurį šmaikščiai treneris mėgsta pavadinti kinderiu. Ne siurprizas, bet vis vien džiugina!