Sveikiname visas mamas!

Pavasarį žiedais apsipila ne tik vyšnios ar obelys, bet ir mūsų mamos – gražiausios, brangiausios, mylimiausios... Šiandien, nešdami gėlių žiedus savo mamoms, pagalvojame – kaip gera, kad yra tokia diena, kai gali jai padėkoti. Už viską, kas gero ir gražaus tau nutiko gyvenime...

Prieš pat Motinos dieną gavome vienos mūsų jaunųjų krepšininkų mamos laišką. Nežinome, ar galime atskleisti jos tapatybę, bet labai norime pasidalinti išsakytomis mintimis. Ir sakome – mes už mamas! Kantrias, rūpestingas, augančias ir tobulėjančias drauge su savo vaikais. Ačiū, kad esate! 

Sveiki, 

labai dažnai žmonės rašo tik skundus, o gerus dalykus, kurie džiugina, palieka, tarsi viskas būtų savaime aišku. Šįkart aš norėčiau pasidalyti mintimis apie tai, kas nutiko tik per šiuos metus. 

Atrodo, taip neseniai ir visai netyčia patekome į Sostinės krepšinio mokyklą. Jei lyginu tuos metus, tai iš tiesų rodosi, kad praėjusį laiką ir dabarties skiria šviesmečiai. Vis prisimenu vieną jums tikrai pažįstamą žmogų, kuris iš pradžių darbe skaitydavo tokį visiems seniau pažįstamą žurnalą „Krepšinis“, o po kelerių metų tik „Žmones“. Man nutiko atvirkščiai. Per šiuos metus aš atmintinai išmokau Lietuvos moksleivių krepšinio lygos berniukų, jaunučių, vaikinų bent po dvi komandas, žinau ir seku keleto krepšininkų asmeninius pasiekimus, skiriu A ir B divizionus, esu perskaičiusi įvairių lygų nuostatus, pažįstu „iš matymo“ bent dvidešimt krepšinio trenerių, su kai kuriais pabendraujame. Šiemet apsilankiau bent 20 mokyklų, centrų ir klubų krepšinio salėse. Skiriu „slidžią“ salės dangą nuo „neslidžios“. 

Pasikeitė mūsų gyvenimas šeimoje. Suskaičiavau, kad šiemet turėjome du laisvus sekmadienius, šeimoje juokiamės, kad SKM nustelbė Bažnyčią. Manęs jau nestebina, kad treniruotės, testai, pasiruošimas vyksta Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Gegužės 1-oji apskritai ne ta diena, kai galima ilsėtis be treniruotės. Seniau, veždama vaikus į rytinę treniruotę 8.30, verkdavau ir savęs gailėdavau, dabar įsimetu bėgimo batus ir džiaugiuosi turinti laisvą, gražų rytą. Pamačiau daugybę žmonių, kurie labai nuoširdžiai dirba su vaikais, jais tiki, jiems padeda, „širdį atiduoda“, dalijasi savo patarimais - ką valgyti, kokios kompanijos batus avėti. Džiaugiasi širdis, kai FB matai ne tik vaiko bendraklasių sveikinimus, bet ir žinomi krepšininkai bei krepšinio bendruomenė pasveikina.

Savaitgaliais gyvename varžybų ritmu: penktadienį negali naktinėti, nes šeštadienį rytinė treniruotė, sekmadieniais, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais varžybos. Aš atidžiai turiu sekti, kad užtektų daržovių, maisto. Išleisdami pabėgioti vaikus su kitais vaikais dabar jau įspėjame, kad būtų atsargūs, negautų traumų. Kartais nebeleidžiame žaisti kieme, paprastai „atsargiai“ žaisti nebemoka, baisu, kad nesusižeistų, negautų traumų. Skaudžiausia, kad lūžusi ranka vaikui neleidžia žaisti kelias savaites, dar tiek pat savaičių užtrunka, kol grįžta į komandos gyvenimą.

Komandoje tėveliai vieningi, už komandą. Bet, patikėkite, čia man tenka pasitelkti visus vadybos įgūdžius. Nuolatinė konkurencija. Nors visi žino, kad negalima, bet nuolat mintyse (ir ne tik) lygina vaikus. Užjaučiu trenerį, kuriam reikia „suvaldyti“ ne tik vaikus, bet ir tėvus. Bet po kiekvienų varžybų apkalbame, palinguojame galvas ir vėl „už komandą“. Esame susitarę palaikyti vaikus, bet emocijos, ech, tos emocijos, kartais išsiveržia kaip garo mašina. Kita vertus, komanda vaikui yra daugiau nei vyriškumo mokykla, daugiau nei bendravimo pradžiamokslis, daugiau nei konkurencijos įgūdžiai. Kai po treniruotės girdi juos gražiai bendraujant persirengimo kambaryje, kai veži pilną mašiną smagių „įspūdžiautojų“  ir jie dalijasi emocijomis, vienam užsigavus, kiti strimgalviais lekia į pagalbą, supranti, kad Sostinės krepšinio mokykla – geriausia, kas tau galėjo nutikti šiemet.

Naujienų sąrašas