Žaidėjų migracija tarp krepšinio mokyklų: ar žolė už tvoros tikrai žalesnė?

Jaunųjų žaidėjų migracija nėra naujas reiškinys krepšinio pasaulyje, tačiau daugiausiai dėmesio šios diskusijos fone sulaukia į užsienį išvykstantys talentingiausi šalies krepšininkai. Kur kas rečiau kalbama apie jaunuosius sportininkus, nusprendžiančius imtis kitokių permainų – keisti trenerius ir krepšinio mokyklas.

Anot patyrusio krepšinio trenerio, Lietuvos edukologijos universiteto Sporto metodikos katedros profesoriaus ir Sostinės krepšinio mokyklos sporto konsultanto Rūtenio Paulausko, šio proceso negalima vertinti vienareikšmiškai – jis gali tapti tramplinu augančiam žaidėjui, tačiau neretai turi ir neigiamų pasekmių.

Su ekspertu kalbėjomės apie pagrindinius veiksnius, darančius įtaką būtent vidinei žaidėjų migracijai tarp krepšinio mokyklų, dažnai nepasiteisinančius ir nepagrįstai aukštai iškeltus lūkesčius bei ne visada civilizuotą konkurenciją tarp krepšinio mokyklų.

Ko gero negalima kategoriškai teigti, kad migracija tarp krepšinio mokyklų yra išskirtinai teigiamas ar neigiamas reiškinys. Kiekviena situacija – individuali. Ko gero į žaidėjų migracijos temą galima pažvelgti keliomis skirtingomis prizmėmis: vaikų, tėvelių ir pačių krepšinio mokyklų. Kokie, jūsų nuomone, yra pagrindiniai faktoriai, lemiantys šį reiškinį?

Turiu pasakyti, kad Lietuva yra šalis, kurioje yra tikrai labai geros sąlygos jauniems krepšininkams atsiskleisti. Jeigu ne vienoje mokykloje, tai kitoje. Kai kurioms mokykloms gali atrodyti, kad nėra gerai, jog vaikus pritraukti yra sunku. Jų skaičius yra ribotas, todėl mokyklos priverstos konkuruoti. Žvelgiant iš vaikų ir jų tėvų pusės, tai yra labai gerai, nes jie turi pasirinkimą. Čia yra ta geroji pusė, tačiau turbūt yra ir blogoji.

Tokiose situacijose, jeigu vaikas yra gabus ir yra svarbi komandos dalis, pirmiausiai nukenčia treneris, kuris į krepšininko ugdymą įdeda nemažai darbo, dėmesio ir laiko bei atiduoda savo širdį ir šilumą. Galima sakyti, kad nukenčia ir draugai, jeigu yra stiprus komandos branduolys ir tas vaikas yra komandos dalis.

Bet aš nemanyčiau, kad tai yra kažkoks itin sudėtingas ar daug problemų keliantis reiškinys. Kaip ir visi dalykai gyvenime, jie turi ir gerų, ir blogesnių pusių. Mano, kaip trenerio ir žmogaus, norinčio mąstyti plačiau, nuomone, svarbiausia, kad vaikas užaugtų geru žaidėju, kad ir kur bežaistų. Jei nepavyktų tapti krepšininku, svarbu, kad vaikas iš krepšinio treniruočių turėtų naudos – įgytų fizinius gebėjimus, charakterio savybes, išmoktų drausmės ir bendravimo.

Ko gero nėra klausimų, kad jeigu krepšininkas gali pereiti į aukštesnio lygio komandą ir ten gauti pakankamai progų pasireikšti, tai yra pats geriausias sprendimas, tačiau taip būna tikrai ne visada. Kodėl lūkesčiai ne visada sutampa su realybe?

Jeigu taip atsitinka, dažnai sprendimai būna remiami emocijomis, o ne racionaliu mąstymu ar išskaičiavimu. Paprastai vaikai palieka komandas dėl dviejų priežasčių – arba jie būna labai geri ir galvoja, kad buvusios komandos lygį išaugo, arba jie būna silpnesni ir jaučiasi neįvertinti bei tikisi kitoje komandoje sulaukti geresnių sąlygų pasireikšti. Labai retai būna kažkoks kardinalus pasikeitimas.

Aš sutinku, kad gali būti atvejų, kai treneriui turima daug priekaištų, jis nesugeba surasti gero kontakto su vaiku. Tuomet formuojasi blogi santykiai. Tokiu atveju pasikeitimas būna visiškai į naudą. Tačiau mūsų praktika Sostinės krepšinio mokykloje parodė, kad į stipresnę komandą išėjusiems vaikams kitur dažnai būdavo per sunku. Praleidę metus ar dvejus tokioje situacijoje, žaidėjai dažnai prarasdavo ne tik brangaus laiko, bet ir pasitikėjimą savimi bei vietą komandoje.

Kokie faktoriai daro didžiausią įtaką jaunųjų krepšininkų tobulėjimo procese – ar jauniesiems krepšininkams svarbiau žaidybinė praktika ar treniruotės sąlyginai stipresnėje komandoje, kur galbūt negaunama pakankamai minučių aikštelėje?

Labai nelengva atsakyti, nes žmogaus treniravimas, mokymas ar ugdymas yra labai integralus dalykas. Negali tiksliai pamatuoti, ko tau reikia daugiau – ar tau reikia žaisti, ar tau reikia daugiau laiko praleisti treniruotėse, ar tau reikia skirti daugiau dėmesio fiziniam rengimui ar technikai. Aš galėčiau atsakyti, kad visko reikia. Tačiau kartais žmogus viską gauna ne laiku ir neproporcingai.

Jeigu taip atsitinka, kad jam trūksta talento, net ir labai gerai suderinus visas priemones, vaikas neatsiskleidžia ir dažnai jam yra pasakoma: „Štai, žiūrėk, priežastis buvo ta, kad tu pasirinkai kažkokią netinkamą ugdymo kryptį!“. O iš tikrųjų priežastis buvo genetiniai veiksniai, kurie neleidžia žmogui daugiau nei jis gali iš prigimties.

Iš prigimties labai talentingų žmonių bet kokioje gyvenimo srityje visame pasaulyje yra labai mažai. Manau, kad mažėjant gimstamumui Lietuvoje, didėjant emigracijai — kitaip tariant, mažėjant gyventojų skaičiui — mes tų talentingų žmonių krepšinyje tikrai turėsime mažiau ir tai yra natūralu.

Dažniausiai iniciatyva keisti krepšinio mokyklą ateina iš tėvelių pusės. Jų nuoširdumu, siekiant geriausio savo vaikui, abejoti negalima, tačiau ką, jūsų nuomone, reikėtų labiausiai pasverti prieš priimant tokius sprendimus?

Tėvai gali ir turi priimti sprendimus už savo vaiką. Niekas geriau nepajaus, ko vaikui reikia labiausiai. Tačiau kartais stebina sakyčiau per daug kategoriškas, per greitas sprendimų priėmimas, pilnai neišanalizavus ir neįvertinus situacijos.  

Dažnai nerealizuotus savo pačių lūkesčius tėvai užkrauna vaikams ir tai gali būti per sunki našta. Tėvai, būdami ambicingi ir daug pasiekę, yra įsitikinę, kad jų vaikas yra tos srities talentas, tik jam reikia kažko tokio, ko jis negauna konkrečioje mokykloje.

Dažnai susiduriu, kad apsisprendimą keisti mokyklą ir iš to visas išplaukiančias pasekmes dažniausiai lemia per didelis spaudimas iš tėvų, per didelis jų noras turėti greitus ir apčiuopiamus rezultatus, neteisingas padėties vertinimas ir galbūt naivokas pasitikėjimas tais žmonėmis, kurie moka įtaigiai kalbėti.

Kokia yra realybė Lietuvoje – ar migracija tarp krepšinio mokyklų vyksta natūraliai, ar pasitaiko ir atvejų, kai atsiranda ir nesveikos konkurencijos požymių?

Gyvename tokioje realybė, kuri nėra kažkoks rojus, kuriame žmonės vieni su kitais dalinasi ir nori vieni kitiems padėti. Gyvename konkurencijos pasaulyje ir ta konkurencinė kova dėl žaidėjų, dėl reitingų yra normalus šių dienų reiškinys.

Vis dėlto priemonės, kurios pasirenkamos tai konkurencijai toli gražu ne visada yra gražios, o kartais yra net ir necivilizuotos. Mane kartais glumina, kai tėvai yra, švelniai tariant, kvailinami ir vedžiojami už nosies – jiems yra piešiama labai graži ateitis, žaidimas kažkokiame nerealiame pasaulio klube, uždirbami milijonai. Pats viliotojas gerai nesuvokia nei to vaiko galimybių, nei talento, nes pats dažnai neturi nei patirties, nei sąlygų pažinti tą vaiką artimiau. Jis galbūt turi kažkokius įrankius, kuriais gali tą vaiką ir jo tėvus suklaidinti.

Aš galvoju, kad į sveiką protą ar sąžinę apeliuoti čia nereikia. Krepšinio mokykloms reikia gerai dirbti ir stengtis daryti taip, kad tu pats pirmautum, burtum aplink save stiprius žmones ir perteikti drauge einantiems savo argumentus ne žodžiais, o darbais.

Visi tie, kurie šneka, įtikinėja ir meluoja, anksčiau ar vėliau turės už savo žodžius atsakyti. Tos kalbos, kuriomis vaikai perviliojami, po kažkiek turės materializuotis į kažkokį atsakymą – ar jos pasitvirtino, ar ne. Vaikai labai gretai auga ir tie atsakymai taip pat ateina labai greitai.

Naujienų sąrašas