Skambinkite: 8 679 24 419
Rašykite: info@skm.lt

Berniukas, kuris prisijaukino krepšinį

2014 02 05 Ieva Dirmaitė, SKM.lt
M. Ambraška Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje įgijo teisės diplomą ir net atstovavo studentų interesus, būdamas prezidentu.
Nuotr. autorius: R. Dačkaus

Spaudžiant vasario šaltukui, trečiadienio popietė – puikus laikas istorijai apie berniuką, kuris, krepšinio treniruotei baigiantis, nuliūsdavo.

Istorija apie berniuką su „inkariukais“, kuris prisijaukino krepšinį. „Trenerio portreto“ akiratyje šįsyk Sostinės krepšinio mokyklos treneris Mantas Ambraška ir jo gyvenimo akimirkos.

1. Kėdainiai. Lietuviui, ypač mylinčiam krepšinį ir sergančiam už savo miesto komandą, Kėdainių miestas pirmiausia vaizduotėje tapatinamas su Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) žaidžiančia Kėdainių krepšinio komanda „Nevėžis“. Tačiau SKM auklėtinių treneriui M. Ambraškai šis miestas svarbus ne tik dėl krepšinio. Ir ne tik dėl to, kad tai gimtasis miestas.

„Kėdainiai yra pats nuostabiausias miestas Lietuvoje, čia visų pirma. Antra, taip, čia tikrai skaniausi agurkai. Tai miestelis, turintis ilgą istoriją. Žmonėms, kurie manęs klausia, iš kokio aš miesto, pirmiausia sakau, kad nors miestelis ir nėra didelis, bet apylinkes aš galėčiau rodyti tris dienas ir visada turėtume ką veikti“,- nevengdamas pajuokauti sako treneris. Anot M. Ambraškos, visada gera sugrįžti namo, net ir tada, kai tie grįžimai yra gana dažni.

2. Vardas. Sakoma, duoti vaikui vardą yra vienas atsakingiausių tėvų žingsnių, kuris gali nulemti net vaiko ateitį. Pasirodo, jei būtų buvusi močiutės valia, šiandien į Mantą kreiptumėmės kaip į... Svajūną!

„Mano vardas turi įdomią kilmę. Mano amžiną atilsį močiutė buvo labai ypatinga moteriškė, ji norėjo, kad mano tėvai man duotų Svajūno vardą. Ir iš tikrųjų gyvenime, ypač kai buvau vaikas, atitinku tą vardą. Aš mėgdavau svajoti, mokykloje netgi esu eilėraščius rašęs“,- prisipažįsta krepšinio specialistas.

Taip jau nutiko, pasakojimą tęsia Mantas, kad visiems aplink kalbant apie tą vardą, tėvai visgi išrinko kitą vardą. „Man labai patinka mano vardas ir iš tiesų aš juo džiaugiuosi“,- šypteli M. Ambraška.

[foto_2]
Mantas žavisi žmonėmis, kurie domisi savo giminės istorija.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
 

Mantas priduria, kad ypatingai žavisi tais žmonėmis, kurie negaili laiko savo šeimos genealoginiam medžiui, kartų paieškoms pasitelkiant archyvą. Pasak SKM trenerio, senatvėje jis taip pat norėtų leistis į paieškas archyve apie savo giminės istoriją.

3. Istorikas. Polinkis į istoriją Mantas suprato turįs dar mokyklos suole. Greičiausiai todėl ne tik savo miesto, bet ir giminės istorija jį domina. Trenerio teigimu, atskirai kažkokia viena epocha per mažai, norisi platesnio konteksto ir jo suvokimo.

„Turėjau labai gerą mokytoją. Buvo ne tik gražūs jo ūsai, bet jis išties labai įdomiai gebėdavo papasakoti. Nors mokykloje man jis rodėsi šiek tiek juokingas, bet dabar šį žmogų labai gerbiu. Istorija man sekėsi, todėl negavęs dešimtuko labai liūdėdavau“,- prisiminimais iš mokyklos dalinasi istoriko gyslelę turintis M. Ambraška.

Kėdainių „Aušros“ vidurinę mokyklą baigęs SKM treneris prasitaria, kad jam be galo įdomi ir Lietuvos istorija, nors antrąja aistra Mantas domėjimosi istorija neįvardina, sako, kad tai tėra geras pomėgis.

4. „Ferrari“. Ne, nekalbėsime čia apie „Formulės-1” lenktynes, bet kalbos apie sportinį automobilį bus. M. Ambraška atskleidžia savo svajonių automobilį. Tai – greita, sportinė, italų kilmės raudona dama. Tai – prabangusis „Ferrari“.

„Mano svajonių automobilis – „Ferrari“.  Dar neapsisprendžiau, kokia čia šiam sezonui nusipirkus“,- juokauja SKM treneris. Automobiliai, anot M. Ambraškos, taip pat užima garbingą vietą gyvenime, tai dar viena sritis, kuria krepšinio treneris mėgsta domėtis laisvalaikiu.

5. Prezidentas. Panašu, kad Mantas – vietoje negalintis nustygti treneris, kuriam nuolat norisi imtis vis naujos veiklos. Studijuodamas teisę Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje (TTVAM), Mantas 2010 m. buvo išrinktas atstovauti studentų interesams. Taip prasidėjo prezidento kadencija.

„Stengiuosi niekada gyvenime nesipurtyti iššūkių. O šitas buvo labai didelis iššūkis, kadangi viską reikėjo kurti iš pagrindų, padėti pamatus. Tai taip pat buvo ir geras gyvenimo universitetas, kuriame išmokau dokumentus tvarkyti, bendrauti su žmonėmis, planuotis savo laiką, išskirti prioritetus. Dirbau su noru ir meile, manau, sekėsi tikrai gerai“,- apie priimtą iššūkį pasakoja M. Ambraška.

   [foto_3]
M. Ambraška baigė teisės specialybę TTVAM.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Nors teisės diplomą įgijęs Mantas neslepia, kad iš pradžių sunkiausia buvo suderinti viską: studijas, darbą, organizacinę veiklą studentų atstovybėje.

6. Virtuvė. Krepšinio specialistas juokauja, kad kaip tikras jautis (trenerio zodiako ženklas – red.), daug dirbdamas, turi ir skaniai pavalgyti.

„Gyvendamas atskirai nuo tėvų ir norėdamas skaniai pavalgyti, turi arba maitintis kavinėse, arba išmokti pasigaminti pats. Man žodis „skaniai“ prilygsta „pagaminta su meile“,- atvirauja kartais virtuvės šefą mėgstantis įkūnyti Mantas.

7. Įsimylėjimas. Pasiteiravus Manto, kada gi jis pradėjo pirmą pažintį su oranžiniu kamuolį, Mantas nusijuokia: „Dabar galvoju, ar tas kamuolys tikrai buvo oranžinis!“.

„Šito nepamenu, bet galiu pasakyti, kada aš įsimylėjau krepšinį. Tai buvo ankstyvi 1998 metai, Kauno „Žalgiris“ žaidė labai sunkias rungtynes ir pats žaidimas man paliko didelį įspūdį, ypač dėmesį prikaustė M. Rakovičius“,- pasakoja M. Ambraška. Tačiau įsimylėjimas peraugo į naują stadiją – „aš irgi taip noriu!“. Neliko nieko kito kaip pradėti lankyti krepšinio treniruotes.

„Prisimenu, pirmąsias savo krepšinio treniruotes lankiau pas trenerį Kastytį Kundrotą. Atsimenu, atėjau su inkariukais, kojinės, aprangėlė kaip priklauso ir pradėjom žaisti. Iš tų laikų yra įstrigęs vienas momentas – treniruotės metu varėmės kamuolį, o kai esi mažas, paprastai visada dar žiūri į žemę, ir čia susidūrimas kaktomuša. Pabudau, žmonių aplink mane daug, va ir pirmoji trauma“,- praeities epizodu dalinasi kėdainiškis. „Spėdavau ir krepšinį pažisti, ir televizorių pažiūrėti. Krepšinį pradėjau jaukintis pamažu, metimais.

Taip ir išėjo, kad užaugau į kažkokį krepšinio maniaką. Labai nemėgdavau, kai reikėdavo paleisti iš rankų kamuolį ir nebežaisti krepšinio“,- šypteli SKM auklėtinių treneris.

[foto_4]
SKM Mantas dirba su mažaisiais krepšininkais.
Nuotr. S. Čirbos
 

8. SKM. Krepšinis Mantą vieną 2012 m. dieną atvedė į Sostinės krepšinio mokyklą. Koks buvo tas startas krepšinio trenerio amplua?

„Siūlymo pabandyti susilaukiau iš buvusio kolegos, trenerio G. Rutkausko. Pamaniau, o kodėl ir ne, juk visada gyvenau krepšiniu. Jei dar dirbtum tai, ką myli... Pabandžiau. Atėjau vasarą ir po išbandymų tikau“,- krepšinio trenerio karjeros pradžią SKM prisimena Mantas.

Šitas laikotarpis labai vertingas, anot Manto, pirmiausia tai yra patirtis dirbant su vaikais:

„Niekada nemaniau, kad bus tai smagu matyti ne tik savo progresą, bet ir kitų, t.y. vaikų. Matai, kaip vaikai stengiasi, kaip jie nori ir tai labai motyvuoja“.

Šiame sezone Mantas treniruoja darželių „Gėlynas“, „Pabiručiai“, „Du gaideliai“, darželio-mokyklos „Aušra“ mažylius ir mišrią Jeruzalės mokyklos pradinukų grupę.

9. Atostogos. Mantas tvirtina, kad jau senokai neturėjo gerų atostogų. Tai kas visgi šiam SKM treneriui yra tobulos atostogos?

„Kartais smegenys neatostogauj kartu su kūnu, todėl tai du skirtingi dalykai, kai ilsiesi visiškai, tiek protu, tiek kūnu, ir kai pailsi tik fiziškai. Bet man idealios atostogos būtų ne konkreti vieta, o veikla. Esu spontaniškas čia, todėl stengčiausi kiekvienas atostogas išnaudoti vis kitaip“,- savo idealių atostogų versiją pateikia M. Ambraška.

Visgi krepšinio treneris įvardija, jog tai turėtų būti kelionė, po kurios daug ką apmąstai iš pagrindų, kad galėtum kažką gyvenime keisti.

„Man labai patinka mūsų Lietuva ir Latvija. Kas sako, kad Lietuvoje ir Latvijoje nėra gražių vietų, tam patariu išjungti televizorių ir nebeskaityti „Žmonių“, pagooglinti ir tiesiog važiuoti. Puikūs įspūdžiai ir turininga diena garantuota“,- tvirtina Mantas.

10. Gyvsidabris. Nors didelių paikysčių, sako Mantas, nėra vaikystėje prikrėtęs, bet be nuotykių irgi neapsieita: „Turiu net randą. Būdamas ketverių įsitaisiau... Aš, būdavo, į kaimą išvažiuoju ir visada parsivežu kaktoj gumbą. Buvau labai judrus ir smalsus vaikas“.

SKM auklėtinių treneris pripažįsta, kad bėgant metams ir augant judrumas ir spontaniškumas mažėjo, o dabar susiformavęs visai ramus Manto būdas.

Naujienų sąrašas