Skambinkite: 8 679 24 419
Rašykite: info@skm.lt

SKM senbuvio kelionė nuo raktų ryšulio iki krepšinio lanko

2012 12 20 Ieva Dirmaitė, SKM.lt
T. Urbelionis Sostinės krepšinio mokykloje dirba jau penktą sezoną iš eilės.
Nuotr. autorius: Saulius Čirba

Likus vos kelioms dienoms iki Kūčių ir Šv. Kalėdų, paskutinis šių metų mūsų svečias rubrikoje „Trenerio portretas“ – Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) senbuvis, treneris Tomas Urbelionis.

Pasak T. Urbelionio, jis tiki, kad žmogus yra pats savo likimo kalvis. „Tik nuo tavęs viskas gyvenime priklauso. Jei gyvenime pats stengsiesi, norėsi ir bandysi siekti savo tikslų, tai anksčiau ar vėliau juos pasieksi. Gal kartais nepasiseks, bet su laiku norus įgyvendinsi“,- tvirtina SKM senbuvis. 

Taigi, štai ir 10 įdomių ir nežinotų faktų iš SKM trenerio gyvenimo:

1. Sostinė. SKM trenerio T. Urbelionio gimtinė yra Vilnius. „Čia gimiau, užaugau... Neįsivaizduoju kito Lietuvos miesto, kuris galėtų būti man namais. Čia jau viskas sava, įprasta. Laikau save tikru vilniečiu“,- be užuolankų drąsiai sako treneris.

SKM senbuvis teigia, kad gyvenime jis visada stengiasi pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, ramiai, bet užtikrintai. „Jei jau ko imuosi, kokio darbo, tai stengiuosi daryti gerai. Arba tuomet jau visai nedaryti, jei žinau, kad gerai nebus“,- gimęs po Vėžio zodiako ženklu, prisipažįsta T. Urbelionis.

2. Trenerė. Krepšinis trenerio gyvenimo dalimi yra jau tuziną metų. Mat į pirmąją savo krepšinio treniruotę Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) Tomas nuėjo būdamas antroje klasėje, o pirmasis jaunojo krepšininko treneris tuo metu buvo buvęs garsus Vilniaus „Statybos“ snaiperis ir Lietuvos krepšininko Martyno Pociaus tėvas – Gintaras Pocius.

„Dabar dažnai jį sutinku aikštelėje prie kitos komandos vairo, tačiau pas jį treniravausi neilgai, keletą metų, o paskui, pasikeitus treneriams, toliau treniravausi pas Oną Dindaitę, kurią taipogi dažnai sutinku krepšinio aikštelėje“,- pirmuosius žingsnius krepšinyje prisimena buvęs VKM auklėtinis.

   

„Iš tikrųjų, aš labai gerbiu savo buvusią trenerę kaip žmogų. Kiek prisimenu, ji atiduodavo visą savo širdį, stengdavosi dėl mūsų. Kartais būdavo skaudu, ypač kai esi vaikas, išgirsti kažkokias replikas, bet dabar manau, kad tai užgrūdino gyvenimui“,- gerų žodžių savo trenerei negaili pats krep6inio treneriu dirbantis T. Urbelionis.

T. Urbelionis susimąsto: „Tikrai nebūčiau net pagalvojęs, jei kas nors būtų man prieš dvylika metų pasakęs, kad būsiu su savo trenriais kolegomis...“.

3. Antras dublis. Tomas, VKM lankęs nuo antros klasės, tuo metu jau turėjo savo vaikišką svajonę – pakliūti į pagrindinę, pirmąją vadinamą komandą. 

„Labai norėjau pakliūti į tą pirmąją komandą. Siekiau, siekiau ir šiaip ne taip pasiekiau savo tikslą. Tačiau tuo metu įvyko skaudus įvykis mano gyvenime – patekau į avariją, patyriau didelę stuburo traumą“,- atvirauja „SKM-Lumo“ strategas.

Po traumos Tomas negalėjo dvejus metus sportuoti, todėl teko viską pradėti iš pradžių: „Taip, antrą kartą pasiryžimo reikėjo dvigubai daugiau sugrįžti. Buvo labai sunku, ypač kai grįžti dvejus metus nesportavęs, o kiti jau padarę per tą laiką pažangą... Bet grįžau. Vėl į silpniausias komandas, su laiku pakilau į antrą ir pagaliau vėl į pirmąją komandą. Paskutiniais metais krepšinio mokykloje, išėjus keletui žaidėjų, būdavau starto penkete“,- apie antrą pradžią ir vėl ėjimą nuo nulio krepšinyje kalbėjo treneris.

Tomas visgi nenuėjo tėčio, kuris buvo pasišventęs dviračių sportui, pėdomis. Krepšinis, pasak Tomo, jau buvo jo pasąmonėje, ko gero, kaip ir kiekvieno lietuvio. „Gimiau ir žinojau, kad žaisiu krepšinį“,- tvirtina SKM treneris.

4. Smegenys. Baigus krepšinio mokyklą, Tomui nusišypsojo laimė ir jaunas vaikinas tuo metu, t.y. 2008 metais, gavo pasiūlymą išbandyti jėgas aikštelėje ne kaip žaidėjas, o kaip treneris. „Po baigimo, nors ir susiję su krepšiniu, bet pasukau į kitą pusę“,- šypsosi Sostinės krepšinio mokykloje jau penktą sezoną treneriu dirbantis T. Urbelionis.

„Buvau dvyliktokas, tik buvo suėję 18 metų, ir gavau puikią progą išbandyti save kaip trenerį. Tuo metu man tai pasirodė be galo įdomu. Nusprendžiau pabandyti ir užsikabinau. Šiek tiek vėliau, jau dirbdamas treneriu, supratau, kuo skiriasi žaidimas, kai pats žaidi, ir kai esi treneris. Paprasčiausiai tu žaidi kitų rankomis, tu esi komandos smegenys”,- įspūdžiais apie pradžią SKM dalinasi T. Urbelionis.

SKM senbuvio teigimu, kiekvienais metais supranti, ką darei netaip ir pasižadi sau šiemet darytų klaidų nekartoti, keisti dalykus. „Palyginus pirmuosius metus ir dabartinius, tai pastebimas didžiulis skirtumas“,- sako Tomas.

T. Urbelionis jau nebe pirmą sezoną taipogi žaidžia reprezentacinėje SKM trenerių krepšinio komandoje „SKM-Agotos gryčia“, kuri varžosi Vilniaus krepšinio lygoje. Jo marškinėlių numeris „33“, sako, susirado jį pats ir dabar jau, jei tik yra galimybė, visada lieka prie šių skaičių, nors, sako Tomas, jis nėra prietaringas.

5. Pečkurys. Vaikystėje, pasirodo, SKM treneris buvo padykęs kaip reikalas, prikrėsdavo ir nevisai juokingų išdaigų tėvams.

   
„Buvo toks nuotykis kartą, kai buvau mažas, gal ketverių... Geriausias žaislas tuo metu buvo raktai. Kai nebūdavo po ranka kažkokių žaislų ir būdavome kažkur svečiuose, šiuo atveju buvome kaime, tėvai man duodavo tokį didelį raktų ryšulį ir man būdavo labai faina su juo žaisti. Tame duotame raktų ryšuly buvo ir raktai nuo namų, ir automobilio raktai...“,- vaikystės istoriją prisimena Tomas.

Taip nutiko, kad sykį dingo tas raktų ryšulys. Pasirodo, Tomas juos įmetė į pečių ir pamiršo, todėl buvo sutelktos didelės šeimos pajėgos jiems surasti. „Laimei, rado“,- juokiasi SKM treneris.

 

F6O1290

6. Liūtas Karalius. Kaip ir daugelis vaikų, būdamas vaikas, Tomas turėjo savo mėgiamą istoriją prieš miegą. Mamos jis visada prašydavo jam skaityti jau klasika tapusį kūrinį „Liūtas Karalius“. „Pamenu, ši istorija man taip patiko, kad aš ją beveik mintinai visą mokėjau, vis mamos prašydavau ją paskaityti. Būdavo netgi tokių akimirkų, kai mama skaito, skaito, mato, kad aš jau apsnūdęs, tai ima ir keletą puslapių praleidžia, o aš tada prasibudinu ir sakau mamai, kad ne, ten turėjo būti parašyta taip ir taip ir pacituoju“,- pasakoja „SKM-Leovira“ komandos vadovas.

   

7. „Žemė“. Treneris sako, kad vaikystėje daug savo laiko praleisdavo kieme su draugais. „Buvo toks pats mėgiamiausias žaidimas, kurio tėvai neleisdavo  žaisti. Tai tekdavo žaisti net pasislėpus! Tas žaidimas buvo „Žemė“, kai su peiliuku draugo žemes po truputį užkariauji, jei peiliukas įsminga į žemę. Savo peiliuko išsinešti nepavykdavo, bet kam pavykdavo, tai džiaugsmo visiems žaidžiantiems būdavo“,- vaikystės epizodu dalinasi T. Urbelionis.

8. Absolventas. Šie akademiniai metai – paskutiniai Tomo metai Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiemet jis – be minutės absolventas.

Iš pradžių pasirinkęs studijuoti verslo projektus, treneris po kurio laiko studijų programą pakeitė: „Išties iš pradžių studijau verslo projektus, tačiau po kurio laiko persigalvojau ir nusprendžiau pasirinkti kitą specializaciją – informacinio verslo vadybą. Tai pakankamai plati šaka, tačiau pagrindinė kryptis yra informacinių technologijų panaudojimas verslui“,- teigia savo studijų dalyko žinovas.

„Šiemet jau ginsiuosi bakalauro darbą“,- su pasididžiavimu sako VGTU studentas.

9. Tapatybė. Vieną dieną galite skambinti Tomui Urbelioniui – krepšinio treneriui, bet atsiliepęs į jūsų skambutį Tomas Urbelionis gali sutrikti ir pasiūlyti nebent jus nufotografuoti. Tai kaip čia taip yra? Nejaugi, SKM treneris – susidvejinusi asmenybė? Ne. Ir atsakymas čia paprastas – Lietuvoje yra du žmonės tokiu pačiu vardu ir pavarde, tik vienas Tomas Urbelionis yra krepšinio treneris ir dirba Sostinės krepšinio mokykloje, o kitas Tomas Urbelionis yra fotomenininkas. Tiesa, pasak trenerio, dar yra ir trečias Tomas Urbelionis ir jis yra ne kas kitas, o tolimas SKM trenerio giminaitis.

„Žinau, kad yra ir fotografas tokiu vardu ir pavarde, kažkada googlinau ir paieška nurodė mane ir būtent tą kitą žmogų“,- apie savo antrininką sako žinantis krepšinio treneris.

10. Ekstremalas. Tomas laisvalaikiu mėgsta aktyvų sportą – krepšinis, dviračiai, plaukimas. Ir tenisas! „Šiuo sportu buvau susižavėjęs, tačiau dėl laiko stokos tai neišaugo į rimtesnį pomėgį – apie dvi savaites gyvenau šiuo žaidimu“,- pasakoja teniso pradmenis turintis sportininkas.

Dabar ramesnį sportą pakeitė ekstremalus sportas, suteikiantis daugiau adrenalino, pasižymintis greičiu, sportas, kuriam reikia didesnio susikaupimo, geros koordinacijos.

„Dabar teniso nebežaidžiu, dabar sudomino kiti dalykai. Snieglenčių ir vandenlenčių sportas. Pernai pradėjau domėtis snieglenčių sportu ir tas mane labai užkabino. Iš pradžių buvo pabandymas, pradmenų išmokymas ir jau į žiemos pabaigą pradėjo kažkas rimtesnio gautis. Ir kaip tyčia baigėsi ta žiema ir taip ir likau ant to azarto viršūnės. Visą vasarą laukiau, kad greičiau galėčiau vėl stoti ant snieglentės. Kiekvieną kartą besileisdamas nuo kalno atrandi naujų situacijų, pojūčių ir tas labai veža“,- nesitikėjęs, kad taip susidomės žiemos sportu, įspūdžiais dalinasi slidininkas.

   
„Prieš porą metų dar pradėjau domėtis šuoliais į vandenį. Tokia nauja ekstremali sporto šaka, kuri per milijoną kilometrų yra nutolusi nuo krepšinio. Kitokia, nes reikalauja didžiulių koordinacijos įgūdžių... Tai tapo ir savotiška laisvalaikio praleidimo forma, poilsiu“,- apie naujus iššūkius sau pasakoja T. Urbelionis.

 rsz dsc07804

Naujienų sąrašas